„Esu daugiau tarnautojas nei ūkininkas“

01
Algimantą Mašalą bendradarbiai pasveikino darbo Saločių seniūnijoje penkiolikos metų sukakties proga.

 

Saločių seniūnas Algimantas Mašalas neseniai šventė še- šiasdešimtmetį, ką tik bendradarbiai pasveikino, prieš penkiolika metų tapus seniūnu. Kitąmet bus dvidešimt metų, kai įregistravo savo ūkį ir pradėjo ūkininkauti. Praėjusią vasarą Saločiai šventė 500 metų jubiliejų. Taigi yra progų truputį atsitraukti nuo kasdienybės ir pažvelgti, ką ir kaip pavyko padaryti, ką dar reikia suspėti nuveikti. Nors Algimantas Mašalas prisipažįsta nemėgstantis apie save pasakoti, o seniūno darbus žmonės ir taip mato. Dar akyliau pastebi, kas nepadaryta.

Teko ir teisme bylinėtis

Algimantas Mašalas pirmiausia – agronomas, baigęs tuometį Joniškėlio technikumą, vėliau – Žemės ūkio akademiją. Daugiau kaip dvidešimt metų Kiemėnų kolūkyje dirbo agronomu, šiek tiek agrarinėje tarnyboje žemėtvarkininku, penkerius metus – prie kiaulių komplekso įkurtoje uždarojoje akcinėje bendrovėje „Šalnaičių agraras“. Kai 2000-ųjų balandį pakvietė dirbti seniūnu, Algimantas Mašalas vadovavimo patirties jau turėjo: – Net kariuomenėje buvau seržantas. Dirbau ir vyriausiuoju agronomu. Tad esu įpratęs dirbti su žmonėmis. Tačiau seniūnui iš karto rūpesčių netrūko. Tuojau teko ir teisme bylinėtis dėl Saločių parke seniau pradėtos statyti lauko estrados, kuri, aplinkosaugininkų teigimu, yra per arti Bėrės upelio. – Nors grėsė bauda, bet teisme pavyko laimėti ir estradą pagaliau užbaigėme, – nemalonią situaciją seniūno darbo pradžioje prisiminė Algimantas Mašalas. Beje, pusę parko iki Bėrės upelio tvarko seniūnija, o toliau jis privatus.

Seniūnas pats tuojau kalbą užvedė apie ūkinius reikalus: – Turime seniūnijoje komunalinį ūkį – greiderį, ekskavatorių, traktorių, krautuvą. Anksčiau gyventojams teikėme net žemės dirbimo paslaugas, tačiau ši veikla seniūnijoms buvo uždrausta. Saločiuose įrengėme šiaudais kūrenamą katilinę. Tokia biokuro katilinė, manau, pasiteisino. Ji tikrai ekologiškesnė, šildo ambulatorijos, mokyklos, seniūnijos pastatus ir gyventojų butus. Tiesa, jų nedaug, nes kiti nuo centrinio šildymo atsijungę.

Ištremta senelio šeima liko Sibire

Nors seniūno Algimanto Mašalo kalbos vis sukasi apie seniūnijos rūpesčius, tačiau šneką bandome pasukti į asmeniškesnį gyvenimą – šeimą, ūkį. – Man ūkis – tiesiog hobis. Matot, mano rankos labiau panašios į tarnautojo, o ne į ūkininko, – šmaikštauja Kiemėnuose gyvenantis Algimantas Mašalas. Vis dėlto tas hobis nemenkas – maždaug trys šimtai hektarų žemės. Iš jų apie septyniasdešimt hektarų nuomojasi, kita – nuosava. Užsiima tik augalininkyste.

Asta BITINAITĖ

Visą straipsnį skaitykite 2015-05-05 „Darbe“.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

1 Comment

  1. Pone tarnautojau Algimantai Mašalai,
    su kuo jau taip maloniai telefonu flirtuojate? Ir dar 500 metų sukaktuvinėje šventėje vėliavnešiu būdamas?!
    Regis, ar „telefas“ iškilmingoj eisenoj, ar „plūgo rankena“ kelnių kišenėj – „agraras“ visur „agraras“…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *