Norint gerai išauklėti vaikus ir įskiepyti jiems pamatines vertybes, tiesiog būtina mokėti pasakyti „ne“. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, jog tai yra neteisinga, tačiau po kurio laiko būtent „ne“ dėka vaikas suvoks didžiausias ir svarbiausias vertybes. „Šiuolaikiniai vaikai neberodo niekam pagarbos“ – dažnai girdime dejuojančius suaugusius. Teisingiau būtų sakyti: „Jaunimas vis mažiau bijo autoriteto“. „Bijoti“ ir „gerbti“ yra skirtingos sąvokos. Visgi yra didelis skirtumas tarp tikros pagarbos ir tokios, kuri susijusi su baime. R. Langis teigia, kad šiuolaikinei pedagogikai labai svarbus dalykas – išryškinti tikros pagarbos vertę, atmetant baimės aspektą, ypač, kai kalbame apie sveiką autoritetą. Svarbu kiekvienam sau atsakyti į šį klausimą: „Ar norime, kad mūsų klausytų iš pagarbos, ar iš baimės?“ Šiuolaikiniai vaikai daug mažiau bijo autoriteto ir geba atkakliai jam pasipriešinti, nes: vaikai yra vis nuovokesni ir turi guvų protą, tad labai greitai pamato suaugusiųjų silpnąsias vietas, jų aplinkoje pasitaikančius nenuoseklumus ir ydas, manipuliacinius žaidimus; vaikai darosi vis stipresni psichologiškai, tad pasirengę priešintis tam, kas jiems nenaudinga, net autoritetui; vaikai vis sunkiau pasiduoda emocinėms manipuliacijoms, o jei ir pasiduoda, tai ne taip lengvai. Jie labai priešinasi auklėjimui, kuris grįstas moralizavimu, kaltės jausmo skatinimu ar įvairiais emociniais argumentais. Pvz.: „Taip negražu“, „Taip negerai“, „Kuo save laikai?“, „Jei mus myli, tai susitvarkysi savo kambarį“, „Tu visą laiką prisidirbi“, „Ar gėdos neturi?“ ir pan. Tad liaukimės stengęsi kelti vaikams baimę, pamėginkime būti iš tiesų gerbiami ir mylimi. Šiandien mūsų sumažėjusiose šeimose vaikas sulaukia daug dėmesio. Jis gyvena tarsi mažoje karalystėje: greitai pastebi, jog namie tėvai jam visiškai atsidavę; mato, kad jis laikomas labai svarbiu. Be to, jei tėvai dirba ne namuose, stengiasi lepinimu kompensuoti savo nebuvimą. Jei vaikas įpratęs sulaukti daug dėmesio, ir jei tėvai nesugeba pasakyti „ne“ kai kuriems jo reikalavimams ir netinkamam elgesiui, jis greitai pasijus esąs karalius ir tam tikros srities valdovas. Tikroji pagarba turi sugrįžti. Skiepydami pagarbos sampratą be jokių grasinimų, paprastai gauname daug geresnius rezultatus. O kai auklėjimas grįstas grasinimais, niekada nebūsime iš tiesų gerbiami. Neįmanoma priversti vaiko elgtis pagarbiai. Pagarba užsitarnaujama bėgant laikui. Jei mėginsime versti vaikus mus gerbti, sulauksime priešingo rezultato – vaikai ne gerbs, o tiesiog bijos bausmių. Vaikai ar paaugliai, išmokę žaisti baime, vis labiau šį ginklą naudos prieš mus. O tada nelieka jokios pagarbos, namuose kyla karas. Pagarba yra tarsi pamatas, ant kurio gali iškilti sutarimas ir geri šeimyniniai santykiai. Toks pagrindas būtinas, jei norime sukurti gražų šeimos gyvenimą. Tvirtas „ne“ – daugiau pagarbos. Mokėjimas pasakyti vaikui „ne“, jam leidžia: suprasti, kad ne viskas įgyjama veltui; pažinti žmonių būdą; išmokti vertinti tėvų vertybes; pamatyti, kas daroma dėl jo; suvokti tikrovės margumą; pajusti pinigų vertę. Labai svarbu, kad vaikas suprastų jį supančių dalykų vertę, o ypač, kad vertintų tėvus. Tik tada atsiras pagarba.
Visą straipsnį skaitykite 2015-04-14 „Darbe“.
Simona STAPULIONIENĖ
