Iš nebūties sugrįžęs siaurukas

01

Ar kada esate pagalvoję, koks didelis pasaulis gali sutilpti mažame kartono lapelyje, kuriame su adatomis išspaustas nesuprantamas ornamentas? Kas bent kartą gyvenime važiavo siauruku – supras, jog kalbu apie bilietus. Tas mažas popierines korteles, kurias gaudavo visi keleiviai… Siaurasis geležinkelis buvo neatsiejama šiaurinės Lietuvos gyvenimo dalis ir kiekvienas mūsų galėtume papasakoti savą siauruko istoriją…

Mano siaurukas

Kas siaurukas yra man? Tai senelis, kurio niekada nepažinojau (jis mirė vos man gimus) ir, kuris nemažą gyvenimo dalį dirbo „prie gelžkelio“. Tai šeštadieniniai pasivaikščiojimai su visa šeima į „gelažų krautuvę“ (taip mes vadinome ūkinių prekinių parduotuvę, veikusią šalia Joniškėlio geležinkelio stoties)… Visi pasipuošdavome išeiginiais rūbais ir iškeliaudavome. Gal, kad buvau vaikas, o gal todėl, kad anuomet pasaulis buvo gerokai didesnis, man atrodydavo, jog stotis būdavo labai labai toli. Mama arba tėtis visą kelią pasakodavo, kas kažkada gyveno viename ar kitame name, o aš skaičiuodavau senosios miesto sodo tvoros stulpus ir skaitydavau smetoniškose plytelėse, kuriomis buvo grįstas takas, įspaustus užrašus… Parduotuvėje dažniausiai nieko nepirkdavome. Tai greičiau buvo savotiškas ritualas, nei būtinybė… Tiesa, aš galėdavau ištisą valandą stovėti prie vitrinos su kišeniniais peiliukais… Buvau davęs sau žodį, kad, kai užaugsiu ir turėsiu daug pinigų, visus juos nusipirksiu… Iš parduotuvės mes visada eidavome į stotį pasižiūrėti traukinių! Atsimenu impregnuotų pabėgių kvapą, po kojomis girgždančią raudoną, maltų plytų skaldą, gelsvas stoties sienas, didžiulį užrašą JONIŠKĖLIS, varinį varpą, perone stovintį stoties viršininką. Jis man atrodė pačiu galingiausiu žmogumi pasaulyje, galinčiu vienu rankos mostu sustabdyti ar paleisti didžiulį traukinį. O kur dar šalia stoties medinis, sunkiai nusakomos spalvos paviljonas, kuriame buvo įsikūręs bufetas! Aš buvau pasiruošęs visą savaitę nekrėsti eibių, kad tik gaučiau gabalėlį ten parduodamo rafinuoto cukraus…

Traukinys, kurį galima… „susitranzuoti“

Siaurukas, tai visiškai kitokio gyvenimo etalonas. Šiandien, šiame nežinia kur skubančiame pasaulyje, vargu ar atsirastų vietos transporto priemonei, kuri nuo Joniškėlio iki Pasvalio pukšėdavo beveik valandą, o kelionė iki Biržų užtrukdavo tris. Per tiek laiko būdavo galima pasigerti, išsimiegoti ir… atsipagirioti. Jei smarkiai prispausdavo gamtiniai reikalai, galėdavai iššokti iš pirmo važiuojančio traukinio vagono, sulakstyti į krūmus ir laimingai sugrįžti atgal. Jei po žvejybos Mūšoje ar grybų rinkimo Lepšynės miške norėdavai patogiai sugrįžti namo, tereikėjo atsistoti šalia geležinkelio pylimo, pakelti ranką ir… „susitranzuoti“ traukinį… Jei būdavo labai karšta arba priešingai – šalta ir slidu, traukinukas sunkiai įveikdavo įkalnes, tad keleiviams tekdavo išlipti ir pastumti įnoringą transporto priemonę. Kas smagiausia, dėl to niekas nereikšdavo jokių pretenzijų. Tai būdavo visiems savaime suprantama… O jei jūs gyvenote šalia siauruko ir nebandėte iš trijų kapeikų monetos, padėtos ant bėgių po pravažiuojančio traukinio ratais, pasigaminti medalio, vadinasi jūs neturėjote vaikystės… Niekas nesakydavo „važiavau traukiniu“ ar „gyvenu šalia siaurojo geležinkelio“. „Traukinukas“, „siaurukas“ – mažybiniai žodžiai, kurie tarsi pabrėždavo, kad geležinkelis vietiniams žmonėms buvo gerokai daugiau nei pylimas, ant kurio patiesti metaliniai bėgiai. Tą suasmenintą ryšį su siauruku tiesiogiai ir netiesiogiai juto dauguma vietinių gyventojų. Tiesa, pirmoji pažintis su traukinuku įvyko anaiptol ne pačiomis maloniausiomis aplinkybėmis. Siaurojo geležinkelio (600 mm kelio pločio) ruožą Šiauliai–Joniškėlis– Pasvalys vokiečiai nutiesė 1915 metų rudenį. Tais pačiais metais pastatyta pirmoji Joniškėlio geležinkelio stotis. Darbus atliko rusų belaisviai. Inžinerinės naujovės paskirtis neturėjo nieko romantiško – pragmatiškiems ir praktiškiems vokiečiams reikėjo transporto priemonės, kuria patogiai ir nebrangiai būtų galima Vokietijon išvežti iš lietuvių sugrobtą turtą. Kaip žinia, vokiečiai – pedantiška tauta, tad savo valdžios nurodymus – rekvizuoti mūsų prosenelių gėrį jie vykdė labai uoliai. Taip uoliai, kad neužteko vietos Joniškėlio žemės ūkio mokyklos pastatuose ir teko statyti papildomus barakus šalia pačios stoties. Iš pradžių medinius, vėliau – mūrinius. Vienas tokių iki šiol stovi netoli geležinkelio tilto. Siaurukui bus lemta suvaidinti labai svarbų vaidmenį įtvirtinant Lietuvos nepriklausomybę. „Joniškėlio mirties bataliono“ partizanai už lašinius, kiaušinius ir alų iš vokiečių nusipirko garvežį, vagoną ir platformą. Siauruku bus gabenami kariai, maistas, amunicija. Tai leis efektyviau kovoti tiek su bolševikais, tiek su bermontininkais. Tarpukaryje siaurukas taps kylančios ekonomikos, vilties simboliu. Lietuvos nepriklausomybės metais bus užbaigtas ruožas Pasvalys–Biržai. Naujai nutiestas geležinkelis Joniškėlis–Panevėžys ir Joniškėlis–Žeimelis. Kelio atkarpa Šiauliai–Joniškėlis–Biržai buvo 600 mm pločio. Kaip pasakoja seni geležinkeliečiai, 1935 m. per dvi dienas ji buvo praplatinta iki 750 mm.

Viktoras STANISLOVAITIS

Visą straipsnį skaitykite 2015-02-28 „Darbe“.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.