Daug skaitantis, gyvai besidomintis, kas vyksta ne tik aplinkui, bet ir pasaulyje, prirašęs trisdešimt storų sąsiuvinių įvairiausių stebėjimų ir pastebėjimų, savotiškų dienoraščių, dar giedantis bažnyčios chore, tik praėjusią vasarą iš senojo žiguliuko persėdęs į golfiuką, ir pats jį vairuojantis, aktyviai dalyvaujantis daržininkų ir sodininkų moksliniuose seminaruose, pavasarį bene pirmasis išskubantis į savo daržiuką…
Toks yra joniškėlietis Juozas Zabarauskas, buvęs ilgametis Joniškėlio bandymų stoties direktorius, agrarinių mokslų daktaras, kuriam kovo pradžioje sueis 93 metai. Pasitempęs, nuotaikingas ir nenuobodus pašnekovas.
– Devyniasdešimtmečių ir vyresnių žmonių pagal statistiką – pusę procento. Jeigu rajone 27 tūkstančiai gyventojų, tai tokių ilgaamžių turėtų būti 135. Be to, Lietuvoje gyvena 470 šimtamečių, – Juozas Zabarauskas mėgsta paskaičiuoti. – Joniškėlio bandymų stoties, prieš tai Žemdirbystės instituto Joniškėlio filialo, direktoriumi dirbau trisdešimt metų ir septynis mėnesius.
Paklausus, kaip jam pavyko nuo 1960 metų tiek ilgai išlaviruoti tokiu sudėtingu laikotarpiu, senasis joniškėlietis išsitaria:
– Prisitaikyti reikėjo.
Įstrigo, už ką vokietis mus peikė
Per 93 metus Juozui Zabarauskui prie įvairių valdžių teko ir mokytis, ir išgyventi, ir prisitaikyti. Jo tėvas dar prie caro bandė emigruoti į Ameriką, bet neva dėl akių ligos buvo grąžintas atgal.
– Tuomet labai tikrino emigrantų sveikatą, nes norinčiųjų apsigyventi Amerikoje plūstelėjo didžiulė banga. Ko gero, buvo per daug emigrantų. Tėvo sesuo jau anksčiau buvo išvykusi, – pasakoja Juozas Zabarauskas.
Jis gimęs Biržų krašte, Kučgalyje, nepriklausomoje Lietuvoje. Tėvas turėjo penkiolika hektarų žemės.
– Bet ten žemės nederlingos. Tėvo ūkyje pusę žemės buvo ariamos, o likusi – pievos, pelkės, miškas, – prisimena Juozas Zabarauskas.
Jis vis tiek pasuko prie žemdirbystės.
– Kitos galimybės nebuvo. Tėvo mokyklą pirmiausia išėjau. Paskui jis panoro, kad mokyčiausi Biržų žemės ūkio mokykloje, kurią baigiau 1941–1942 metų žiemą, jau prie vokiečių. Buvo baisiai šalta žiema. Stebėdavom gamtą. Prakirstą ežero ledą išmatavom, kad jis metro storumo. Turėjom tokių užduočių ir užsiėmimų, – pasakoja senasis mokslininkas.
Kai jis baigė Biržų žemės ūkio mokyklą, išleistuvėse dalyvavęs vokietis, vyriausiasis valdybos viršininkas, lietuviams išrėžė:
– Jūsų nešvarios karvės, nešvarūs arkliai, neprižiūrit savo gyvulių.
– O dėstytojas atsakė: „Gal mūsų gyvuliai ir ne tokie švarūs, bet mes visko turim – ir pieno, ir sviesto“. Tokia buvo mano pirmoji pažintis su vokiečiais, – prisimena Juozas Zabarauskas.
Tačiau ne paskutinė. Jis mokėsi vokiečių kalbos:
– Žemdirbystės institutas visuomet lavino savo darbuotojus. 1964–1965 metais samdė dėstytojus ir intensyviai mokiausi vokiškai. Beje, tik išlaikęs vokiečių kalbos, agrochemijos ir marksizmo-leninizmo egzaminus, galėjau imtis disertacijos. Ir su vokiečiais pabendrauti sugebėjau. Atvažiuodavo praktikantų iš Vokie-tijos į Žemdirbystės institutą, tad užsukdavo ir pas mus…
Asta BITINAITĖ
Visą straipsnį skaitykite 2015-01-31 „Darbe“.
