Jau rytoj mūsų namai bus pilni žmonių. Sugrįš po užsienius išsiblaškę artimieji, iš didmiesčių suvažiuos vaikai. Visi sėsime prie Kūčių stalo, laužysime kalėdaičius, valgysime dvylika patiekalų, prisiminsime mirusius, pasidžiaugsime greta esančiais, spėsime ateitį. Apie ilgiausios metų nakties magiją ir burtus „Darbo“ skaitytojams papasakojo Pasvalio kultūros centro etninės kultūros specialistė, folkloro ansamblio „Rags“ vadovė Daiva Adamkavičienė.
Adventas baigiasi Kūčiomis. Anksčiau (o ir dabar) tą dieną moterys ne ilsėdavosi, o dirbdavo. Tvarkydavo namus, gamindavo valgį, kad jo užtektų ne tik šventinei vakarienei, bet ir Kalėdiniam stalui. Vaikai prinešdavo malkų. Kūčių dieną buvo stengiamasi nedirbti trankių darbų (pvz., kapoti malkų), nes buvo tikima, kad tai gali vasarą prišaukti perkūniją ar kruša išdaužys pasėlius. Privalomas tos dienos vyrų užsiėmimas – pirties kūrenimas. Pasibaigus darbams, šeima eidavo maudytis: pirmiausia vyrai, po to, moterys, galiausiai vaikai. Prie Kūčių stalo nesiprausęs negalėjo sėsti nė vienas – į kitus metus buvo privaloma pereiti švariam. Patekėjus Vakarinei žvaigždei, visa šeima susirinkdavo prie stalo. Dabar mes laužom kalėdaičius, o kažkada žmonės valgydavo kūčią – iš kviečių, miežių, žirnių, pupų, rugių iškeptą paplotėlį. Ja dalindavosi ne tik vakarienės dalyviai. Gabalėlis buvo numetamas po stalu. Taip buvo vaišinamos prosenėlių vėlės.
Ikikrikščioniškame laikotarpyje ant lietuvių stalo buvo dedama trylika patiekalų. Tai turėjo simbolizuoti metus, kurie buvo skaičiuojami pagal mėnulio kalendorių. Įsivyravus krikščionybei ir dvylikos mėnesių metų ciklui, Kūčių stalas tapo neatsiejamas nuo dvylikos patiekalų. Maistas buvo ruošiamas iš to, kas buvo namuose. Silkės nusipirkdavo iš žydelio, šviežios žuvies pasigaudavo upėse ar ežeruose. Žuvis turėjo priminti apaštalus, kurie buvo žvejai ir kartu tai… vaisingumo simbolis. Pas mus daromas aguonų pienas, žemaičiai virdavo cibulinę. Kad kitais metais gerai derėtų javai, buvo būtina valgyt daug žirnių, pupų, kviečių ir avižų. Privaloma paragauti ir medaus, kuris simbolizuoja šviesą ir sveikatą. Kūčių vakarą, Kalėdų dieną bitininkai turi aplankyti avilius ir į juos pabelsti, kad bitutės žinotų, jog artėja pavasaris. Neprošal paragauti ir kisieliaus, tai neabejotinai ritualinis gėrimas, atėjęs iš labai senų laikų. Tiesa, dabar mes jį verdame saldų, su įvairiais vaisiais, o tikrasis, avižinis, yra gana rūgštokas. Būtina atsilaužti ir duonos ar pyrago gabalėlį, nes jie yra stiprybės, proto, susivaldymo, ištikimybės, gerumo, nuolankumo simboliai. Dabar ant stalų gerokai dažniau galima sutikti bananų ar mandarinų nei obuolių. Visai be reikalo. Obuolys apvalus, jis primena saulę, kartu tai aliuzija į Rojaus medį. Kai kur obuoliai buvo valgomi iš karto po kūčios. Obuolio valgymas turėjo namams atnešti santarvę ir ramybę. Be jokios abejonės per Kūčias nebuvo valgomi pieniški produktai, kiaušiniai, nei juo labiau majonezas.
Viktoras STANISLOVAITIS
Visą straipsnį skaitykite 2014-12-23 „Darbe“.
Aš esu dviprasmiškoje sojjacitiue, kuri tačiau yra lengvai išsprendžiama. Straipsnyje aptariamas A.Račas, pripažintas neetišku žurnalistų dėl asmeninių sąskaitų suvedinėjimo ir rašantis iš IP adreso, siejamo su agentūra BNS , NEGALI BŪTI toks nepakaltinamas, kad rimtai prašytų paneigimo dėl pilnaties poveikio jam. Tai negali būti humoras, nes minėtas asmuo humoro jausmo neturi.Belieka suprasti, kad jo vardu pasivadino apsimetėlis ir bando gluminti mano tinklaraščio skaitytojus. Kadangi protokolai.lt yra rimtas leidinys, apsimetėliai čia negali būti toleruojami.Mažai tikėtinu atveju, kad rašančiojo pasivadinimas ir tikra tapatybė sutampa, belieka pasakyti, kad asmens prašymai viešai paneigti pilnaties poveikį tam asmeniui irgi toleruojami nebus, nes čia leidžiama rašyti tik sveiko proto žmonėms. Įrašo autoriui tokiu atveju patarčiau kreiptis į artimiausią sveikatos priežiūros įstaigą.Ir vienu, ir kitu atveju šio asmens įrašai daugiau čia publikuojami negali būti, nes tai būtų neetiška ir galimai žiauru aptariamo asmens atžvilgiu.
Nesupront, ko čė raša i apė ko raša, bo po angielsku ni bum, bet: Račą kaip žurnalistą, dorą žmogų ir pilietį „kilimo nuo Panevėžio“ gerbiau ir gerbsiu (mosėt nepalyginamai labiau, nei visus čia pasireiškiančius „Darbo“ k o r e s p o n d e n t u s (-es) daiktan susemtus…), o kad tokia „nulinė“ dykuma taip vadinamuose „komentaruose“, tai čė mosėt ridakcijos klapats i anos viršaiče pona Viktara nuopelns! Vien(i) kažkad Seim kojom „balsava“, kėt – išmokė iš tokių balsuotojų sava komentų „nuliukės“ paroda, kad jiem viskas „do lampočki“… Redakcėj, pamislykėt, kor tamstų darba i „Darbą“ broks yr”?