Mergina jau kuris laikas darbuojasi pasvalietės Žanos suburtame projekte „Lempampuk“, kuriame netikečiausias klientų idėjas paverčia realybe. „Lempampuk“ suburtas tiems, kurie nori savo artimą žmogų nustebinti iš ties originalia dovana. Talentingi žmonės susibūrė prieš dvejus metus ir galima tik pasidžiaugti pasvaliečių sėkme ir vis didėjančiu populiarumu.
Kiekvienas fotografas yra patyręs pažintį su pirmuoju fotoaparatu. Kokia buvo tavoji?
Mano pirmoji rimta pažintis buvo 2009 metais, kai įsigijau veidrodinį fotoaparatą. Iš pradžių man padėjo tėtis, kurio vis eidavau klausti: „Tai ką ta diafragma daro? O kaip čia su išlaikymu yra? Kas tada vyksta?“ ir panašiai.
Šiuo metu Lietuvoje tapo madinga būti fotografu. Kaip manai, ar kiekvienas fotografuojantis gali laikyti save fotografu?
Manau, kad jei žmogaus fotografijos susilaukia ne tik artimųjų ir draugų, bet ir prašalaičių dėmesio, juo yra domimasi, pas jį nori fotografuotis, toks asmuo gali laikyti save fotografu. Žinoma, kitas klausimas, kiek turi patirties, žinių, profesionalumo.
Ar galima sakyti, kad fotografija šiuo metu tau yra kartu ir darbas ir pomėgis?
Taip tai – mėgstamas ir tobulas mano darbas.
Fotografo darbas – kaip nuosavas verslas. Kokios savybės reikalingos norint būti puikiu fotografu?
Na, savaime suprantama, turėti „akį“, būti kūrybiškam. Tačiau taip pat reikia ir minimalių buhalterijos žinių, jei dirbi legaliai, turi išmanyti marketingą, mokėti save tinkamai ir patraukliai pristatyti žmonėms. Rei-kalingi ir organizaciniai gebėjimai, bet svarbiausia – empatija, mokėjimas suprasti, pajusti žmogų.
Visą straipsnį rasite 2014-08-21 „Darbo” numeryje
