Joniškėlio Jono Leono Petkevičiaus ligoninė, tiksliau – Pasvalio ligoninės Joniškėlio palaikomojo gydymo ir slaugos skyrius, vėl atsidūrė ant egzistencijos ribos.
Šiandien įstaiga – vėl dėmesio centre. Pasvalio ligoninės administracija priėmė sprendimą laikinai sustabdyti Joniškėlyje veikusią palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugą. Pacientai ir dalis darbuotojų perkelti į Pasvalio ligoninę.
Pagrindinė tokio sprendimo priežastis – gydytojų trūkumas. Ilgametė gydytoja Rita Satkuvienė paliko darbą, tačiau rasti specialistą, galintį ją pakeisti, sekasi sunkiai.
Šiuo metu Joniškėlyje ir toliau teikiamos globos paslaugos. Iki skyriaus veiklos sustabdymo čia dirbo devyniolika darbuotojų, o pacientams buvo teikiamos dviejų rūšių paslaugos – palaikomasis gydymas
Pasiūlymo sulaukė rezidentė ir jos tėtis
Kad buvo sąmoningai siekiama uždaryti Joniškėlio Jono Leono Petkevičiaus ligoninės palaikomosios slaugos skyrių, įsitikinusi rajono tarybos narė, konservatorė, gydytoja Julija Rastauskaitė.
Rezidentūros studijas dar tęsianti J. Rastauskaitė neslėpė, kad iš ligoninės vadovės buvo sulaukusi pasiūlymo dirbti būtent Joniškėlyje.
„Atsiųsdama pasiūlymą ten dirbti direktorė galbūt pamiršo, kad aš dar tęsiu rezidentūros studijas, o mano pagrindinis darbas yra Vilniuje. Vis tiek, kiek tik buvo įmanoma, derinausi studijų ir atostogų grafikus, kad galėčiau padirbėti Joniškėlyje. Iš beveik dešimties metų darbo šiame skyriuje galiu pasakyti, kad pacientų ten visada būdavo. Žmonės norėdavo čia gydytis. Keista, kad iš ligoninės direktorės siūlymo dirbti Joniškėlyje sulaukėme tik aš ir mano tėtis. Kadangi mes atsisakėme, dabar bandoma mus pakišti po grėbliu ir teigti, kad esame kalti, nes nesutikome ten dirbti“, – emocingai kalbėjo jaunoji politikė.
Jos tėtis Rolandas Rastauskas chirurgu dirba apie 40 metų.
Slaugoje buvo likę tik trys pacientai
Joniškėlio Jono Leono Petkevičiaus ligoninė – išskirtinė vieta ne tik Pasvalio rajone, bet ir visoje Lietuvoje. Daugiau nei du šimtus metų skaičiuojanti įstaiga laikoma seniausia iki šiol veikiančia tokio pobūdžio ligonine šalyje. Per savo istoriją ji išgyveno karus, valdžių kaitą, įvairias sveikatos apsaugos reformas ir ne vieną bandymą užverti duris.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, ne kartą buvo svarstoma ligoninės veiklą nutraukti, tačiau kiekvieną kartą tam pasipriešindavo vietos bendruomenė. Per pastaruosius metus ligoninė buvo atnaujinta, o jos veikla ne kartą pristatyta kaip gerasis pavyzdys šalies politikams ir sveikatos sistemos vadovams.
Iki skyriaus veiklos sustabdymo į Joniškėlį dirbti važinėdavo ir ligoninės direktorės Sandros Matulienės sutuoktinis Antanas Matulas, kuris, pakeitęs ginekologo specializaciją, šiuo metu dirba Pasvalio ligoninės slaugos skyriuje.
Pasak S. Matulienės, buvęs parlamentaras sutiktų ir toliau važinėti dirbti į Joniškėlį, tačiau problema ta, kad skyriuje buvo likę vos trys pacientai.
„Visi supranta, kad dėl trijų ligonių neefektyvu išlaikyti penkiolikos darbuotojų kolektyvą. Šiltuoju metų laiku visuose skyriuose pacientų sumažėja. Jeigu tik atsiras ligonių, Joniškėlio palaikomojo gydymo ir slaugos skyrius vėl sėkmingai veiks. Nė vieno Joniškėlyje dirbusio darbuotojo neatleidau. Jei atsiras pacientų, o darbuotojai norės grįžti, skyrius atnaujins veiklą ir jie sugrįš į darbo vietas“, – teigė S. Matulienė.
Leisti vaistų kvies greitąją pagalbą
Gydytoja R. Satkuvienė darbo sutartį nutraukė tik su Pasvalio ligonine, tačiau darbą tęsia poliklinikoje kaip šeimos gydytoja. Kadangi slaugos skyrius įsikūręs tame pačiame pastate, tik antrajame aukšte, o daugelio globos skyriaus pacientų ji yra šeimos gydytoja, medikė savo ligonius aplanko dažnai.
„Iš įpročio ir žmogiškumo nueinu aplankyti savo globotinių. Žmonių neskirstau: pas mane ar pas kitą gydytoją jie prisirašę. Jei paprašo pagalbos, apžiūriu, tik vaistų ne savo pacientams skirti negaliu. Pagal dabartinę tvarką globos skyriuje esantiems pacientams nuolat dirbantis gydytojas neva nėra reikalingas“, – aiškino R. Satkuvienė.
Kone keturis dešimtmečius Joniškėlio ligoninėje dirbusi R. Satkuvienė pasakojo, kad praėjusiais metais, panaikinus slaugos administratorės etatą, prasidėjo darbuotojų kaita.
„Vadovybė net nepasidomėjo, kokios sveikatos yra čia esantys globotiniai. Slaugytoja dirba tik iki 14 valandos, o jai baigus darbą su globotiniais lieka tik slaugytojų padėjėjos, kurios neturi teisės leisti vaistų. Savaitgaliais slaugytoja visai nedirba. Čia gulintiems ligoniams nuolat ką nors skauda, jiems tenka leisti vaistus. Dabar dėl vaistų suleidimo teks kviesti greitąją pagalbą. Mes visada stengdavomės, kad pacientai čia laiką leistų kuo aktyviau, vasarą su lovomis net į lauką juos išveždavome“, – kalbėjo ilgametė medikė.
Gydytoja pasakojo, kad darbą ligoninėje paliko birželio pirmąją. Iki to laiko, artimųjų prašymu, dėl nenoro persikelti į Pasvalio slaugos skyrių, daugumą slaugos skyriaus pacientų ji išleido į namus. Dar du buvę ligoniai gydomi Panevėžio gydymo įstaigose, o likę keli pacientai perkelti į Pasvalį.
Bus ligonių – liks slaugos skyrius
Pasvalio ligoninės direktorė S. Matulienė pabrėžė, kad skyriaus veikla nėra nutraukta visam laikui. Paslaugų teikimas būtų atnaujintas, jei atsirastų dirbti sutinkantis gydytojas arba padidėtų šios paslaugos poreikis.
Vis dėlto dalies joniškėliečių tokie argumentai neįtikina. Žmonės neslepia nuogąstavimų, kad laikinas sprendimas ilgainiui gali tapti nuolatiniu, o seniausia šalies ligoninė pamažu neteks ir likusių funkcijų.
Pasvalio ligoninės vadovė tokius kaltinimus atmeta. Pasak jos, abiejose gydymo įstaigose dirbantys medikai gauna vienodą atlyginimą, tačiau darbo krūviai skiriasi. Be to, šiuo metu ir Pasvalio ligoninėje yra laisvų vietų, todėl pacientų perkėlimas nesukėlė problemų dėl paslaugų prieinamumo.
S. Matulienė tikino, kad jai didelį rūpestį kelia globos lovų skaičius rajone. Pasak direktorės, šių paslaugų poreikis nuolat auga, tačiau žmonių apgyvendinti paprasčiausiai nėra kur.
Globos paslaugą finansuoja Savivaldybė ir pats globojamas asmuo. Už galimybę čia gyventi neribotą laiką žmogus atiduoda 80 proc. savo senatvės pensijos ir visą slaugos išmoką. Šiuo metu Joniškėlyje yra vienuolika tokių globos vietų ir visos jos užimtos.
Palaikomojo gydymo ir slaugos paslauga finansuojama Valstybinės ligonių kasos lėšomis ir teikiama iki 120 dienų. Tokiems pacientams Joniškėlio ligoninėje skirta penkiolika lovų, tačiau dėl pacientų trūkumo jos liko tuščios.
„Nemokamai ligoniai slaugos skyriuje gali praleisti tik keturis mėnesius. Pasibaigus šiam laikui artimieji turi ligonį pasiimti į namus arba mokėti didžiulius pinigus. Šiuo metu Pasvalio slaugos skyriuje yra keli pacientai, kurie neišgali mokėti tokių sumų, o namuose nėra kam jais pasirūpinti. Todėl teks vežti į namus ir nejudantį žmogų palikti vieną, kurį aplankys tik mobili medikų komanda. Skauda širdį, bet kitos išeities nėra“, – pasakojo S. Matulienė.
Pasibaigus keturių mėnesių laikotarpiui, už kurį moka Ligonių kasa, pacientas už kiekvieną parą privalo mokėti daugiau nei 90 eurų. Per mėnesį susidaro beveik tris tūkstančius eurų siekianti suma.
„Jeigu rajono taryba sutiktų skirti papildomai bent dešimt lovų, skirtų globai, rajone išsispręstų didžiulė problema. Ligonių artimiesiems nebereikėtų sukti galvos, kur apgyvendinti savimi pasirūpinti nebegalintį žmogų, atsirastų naujų darbo vietų ir visi būtų laimingi“, – sakė ligoninės direktorė.
Nebesulaukia specialistų pagalbos
Šiuo metu Joniškėlio globos skyriuje gyvenanti 93 metų Stanislava Motiekienė graudinosi sakydama, kad namuose būtų kur kas geriau, tačiau ir Joniškėlyje jai gerai.
„Su vaikštyne dar paeinu, bet labai nusilpo akys, sunkiai matau. Teko pabūti senelių namuose, bet čia ne tik gyventi geriau, čia ir maistas labai skanus. Kad valgytume daug daržovių, jas gardžiai ištroškina. Tik gaila, kad globos skyriuje nėra specialistų, kurių pagalbos man labai reikia. Anksčiau ateidavo masažistė, kineziterapeutas, o dabar jų nebesulaukiu“, – skundėsi senolė.
Neįgaliojo vežimėlyje sėdinti 79 metų Dovilė Vogulienė puikiai atsimena Joniškėlio ligoninės klestėjimo ir nuopuolių laikus. Moteris keturis dešimtmečius šioje ligoninėje dirbo vyriausiąja slaugytoja.
Buvusi medikė pasakojo, kad anksčiau Joniškėlio ligoninėje būdavo 75 ligoniai ir visi tilpdavo po vienu stogu. Kai D. Vogulienė pradėjo dirbti, čia veikė keturi skyriai: terapijos, chirurgijos, vaikų ir gimdymo. Pamažu skyriai buvo uždarinėjami, kol galiausiai liko tik globos paslaugos.
„Mano namai visai netoliese – Narteikiuose. Vyras miręs, sūnus gyvena Molėtuose, dukra – Prancūzijoje. Prieš trejus metus susidėvėjo anksčiau keistas kelio sąnario protezas ir pažeidė kaulą. Nuo to laiko nebegaliu vaikščioti. Niekas neskauda, tik koja neklauso. Man būtina masažisto ir kineziterapeuto pagalba. Kol buvo slaugos skyrius, šie specialistai pas mane ateidavo, o dabar ir juos iškėlė į Pasvalį. Man nesvarbu, kokioje gydymo įstaigoje guliu, svarbu, kad gaučiau gyvybiškai reikalingų paslaugų. Senelių namų labai bijau vien dėl žodžio „ubagynas“. Juk anksčiau būtent taip vadindavo senelių namus“, – kalbėjo reikalingų paslaugų nebegaunanti D. Vogulienė.
Ar laikinas palaikomojo gydymo ir slaugos skyriaus uždarymas taps tik trumpu veiklos stabtelėjimu ar dar vienu skaudžiu smūgiu ilgaamžei Joniškėlio ligoninei, kol kas atsakyti nedrįsta niekas. Tačiau viena aišku – šios gydymo įstaigos likimas vietos bendruomenei tebėra itin jautrus klausimas.
