Eilinio partizano žodžiai, užrašyti mums, gyvenantiems visai kitame pasaulyje. Kitame. Bet ar jis iš tiesų kitoks? Kalbėti apie valstybę, jos piliečių kovas už laisvę šiandien įpareigoja ne tik artėjantis Lietuvos šimtmetis, tačiau ir tarptautinė padėtis. Dažnas joje matome tai, kas liko nepastebėta (arba nenorėta pastebėti) prieš aštuonis dešimtmečius. Istorija yra gyvenimo mokytoja. Ji bus palanki tik tada, jei teisingai suprasime ir atliksime namų darbus. Pasvalio krašto muziejuje buvo pristatyta istorikės Nijolės Gaškaitės-Žemaitienės knyga „Pasipriešinimo istorija, 1944–1953 metai“. Be to, muziejus sulaukė netikėtų dovanų, liudijančių 1919–1920 m. Nepriklausomybės kovas.
Iš Kauklių vienkiemio – šimtametės istorijos liudijimai
Tarp gyvųjų jau tikrai nebėra 1919–1920 m. laisvės kovose dalyvavusių veteranų. Liko daugybė giminaičių, artimųjų, pažįstamų. Tačiau Kauklių kaime gyvenanti labai garbaus amžiaus Apolonija Balnionienė (g. 1923 m.) yra lobis, kokio galbūt nėra daugiau Lietuvoje. Savanorio žmona. Atrodo, neįtikėtina, kai nuo tų istorinių įvykių praėjo visas amžius… Tiesa, už savo velionį vyrą ji gerokai jaunesnė (nieko nuostabaus tiems laikams), bet faktas, kad tai artimiausias „anos“ Lietuvos kareiviui žmogus, savaime yra neįtikėtinas. Juolab kad Apolonija dar pajėgi prisiminti ir papasakoti apie savo vyrą. Tuo įsitikino muziejininkai, aplankę močiutę Kauklių kaimo vienkiemyje. Čia ją prižiūri dukra Vida Balnionytė-Vencevičienė. Energinga moteris kruopščiai saugo savo tėvo, savanorio Kazio Balnionio atminimą: nuotraukas, dokumentus, apdovanojimo medalius.
Kazys Balnionis gimė 1899 m. Pakruojo krašte, Rozalimo valsčiuje, buvo vienas iš dvylikos vaikų valstiečių šeimoje. Dvidešimtmetis jaunuolis nepaisė tėvų maldavimų ir 1919 m. pavasarį išėjo ginti tėvynės. Perėjo Nepriklausomybės kovų frontą, užsitarnavo vyr. puskarininkio laipsnį. 1921 m. pabaigoje išėjo į atsargą ir apsistojo Kaune. Mokėsi Dr. Justino Tumėno brandos kursuose (jie prilygo gimnazijai), 1936 m. baigė Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultetą. Dirbo Vidaus reikalų ministerijos Piliečių apsaugos departamente.
1930 m. už tarnybą Lietuvai K. Balnionis gavo 11 ha žemės sklypą išparceliuotame Kauklių dvare prie Pušaloto. Jau būdamas penktoje dešimtyje netolimame Smilgelių kaime susirado jaunutę žmoną – Apoloniją Zizilevičiūtę. Šeima įsikūrė Kaukliuose, užaugino keturis sūnus ir dukterį. K. Balnionis dirbo sodininku apylinkėse, išmanė staliaus amatą. Mirė 1969 m., sulaukęs 70 metų. Ketvirčiu amžiaus jaunesnė žmona iki šiol gyvena vyro įkurtoje sodyboje, mediniame, dukters Vidos rūpesčiu suremontuotame name.
Nors gimė Pakruojo žemėje, K. Balnionis yra mūsų krašto žmogus, nes čia kūrė savo šeimos gyvenimą. Jo dukros V. Vencevičienės manymu, tėvo palikimas turi likti Pasvalio krašte, o tinkamiausia vieta tam yra muziejus. Savanorių kovas liudijančių daiktų rinkinys muziejuje negausus, todėl Balnionių šeimos relikvijos itin vertingos. Iš nuotraukų žvelgiantis visada rimtas kareivis, paskui studentas, galop šeimos vyras. Jis mėgo fotografuotis. Studento, valstybės tarnautojo pažymėjimai, piliečio pasas, santuokos liudijimas ir kiti dokumentai liudija Lietuvos savanorio gyvenimo kelią.
Gražvydas BALČIŪNAITIS
Visą straipsnį skaitykite 2017-03-16 „Darbe“
