Beveik keturi dešimtmečiai – Pušaloto ambulatorijoje

Lina Mikolaitienė Pušaloto ambulatorijoje dirba nuo 1985-ųjų. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Pušaloto ambulatorijoje Lina Mikolaitienė (Kazilionytė) dirba nuo 1985-ųjų. Pradžioje ji buvo vaikų medicinos sesutė, o iš viso čia dirbo septyni medikai, vairuotojas ir valytoja. Ambulatorija glaudėsi sename mediniame pastate. Tik 2008-ųjų gegužę persikėlė į buvusioje kolūkio kontoroje įrengtas jaukias ir erdvias patalpas.

Dabar viena Lina, bendruomenės slaugytoja, dirba kasdien. Tik antradieniais atvažiuoja šeimos gydytoja, o trečiadieniais – gydytoja odontologė. 

Bet anksčiau ambulatorija aptarnaudavo tūkstančius gyventojų, o šiandien prisirašiusiųjų jau vos šimtais skaičiuojama.

– Ateina pas mane pušalotiečių ir aplinkinių kaimų žmonių nusipirkti ar susileisti vaistų, pasitarti, pasikonsultuoti, – per beveik keturis dešimtmečius Lina gerai pažįsta šio krašto žmones, žino jų negalavimus, ligas ir kas labiau gydo – vaistas, žodis, patarimas. 

Beje, ir Linos vaikystė prabėgo šiame krašte, Lavėnų vienkiemyje, močiutės Elenos Šležienės sodyboje: 

– Tėtis buvo nuo Rokiškio. Augau su seserimi Vita, kuri vienuolė Rumbonyse, Alytaus rajone. 

Lina kartu su Virginija Trybiene dalyvaudavo saviveikloje, dainuodavo, ir gyvena toje pačioje gatvėje. Kai po gaisro Lina buvo likusi be pastogės, Virginija priėmė savo namuose. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Lina šyptelėjusi išsitaria, jog tėtis buvo vyskupo Jono Kaunecko pusbrolis, o mama – profesoriaus Jono Aničo pusseserė… 

– Iki penktos klasės lankiau Pumpėnų vidurinę mokyklą. Jau anuomet man įstrigo ambulatorijoje dirbusi vaikų medicinos sesutė Čergelienė, kuri mus tikrindavo ir daugiausia su mumis bendravo, – Lina sako, kad jai, vaikui, ši medikė labai įsiminė. 

Taigi iki dvylikos metų ji gyveno Lavėnų vienkiemyje, o vėliau su mama ir seserimi išvyko į Panevėžį: 

– Tėtis žuvęs 1972-aisiais, mamytė penkerius metus jau važinėjo dirbti į Panevėžio „Ekrano“ gamyklą. Melioracija vertė mūsų vienkiemį ir mama Panevėžyje nusipirko kooperatinį butą. Babutė į miestą nėjo, apsistojo Pumpėnuose ir kitais metais mirė. 

Panevėžyje Lina pasirinko lankyti Juozo Balčikonio vidurinę mokyklą pirmiausia dėl prancūzų kalbos, kurios mokėsi Pumpėnuose: 

– Mokslas sekėsi, mieste nesijaučiau prastesnė, atėjusi iš nedidelio miestelio. 

Bendruomenės slaugytoja Lina Mikolaitienė ir pati keliauja pas pušalotiečius. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Ir vis tiek po aštuonių klasių su drauge buvo sumaniusi mokytis siuvėja, bet geros mokinės mokykla neišleido, atkalbėjo. 

Lina vidurinę baigė 1979-aisiais ir įstojo į Panevėžio medicinos mokyklą: 

– Į felčerius buvo konkursas trys į vieną vietą. Stojamieji egzaminai – lietuvių ir chemija. Pamenu, kad tema buvo iš Jono Avyžiaus romano „Sodybų tuštėjimo metas“. O chemijos egzaminui ruošiausi savarankiškai, nes vidurinėje mokykloje jo nebuvo. 

Mokytis medicinos Linai patiko: 

– Labai patiko anatomija, chirurgija, dėstė Alonderis, parašęs knygutę. Iš tiesų mėgau visus dalykus ir 1982-aisiais Panevėžio medicinos mokyklą baigiau raudonu diplomu. Gavau paskyrimą į Vilniaus greitąją, bet mamytė norėjo, kad likčiau prie namų. Panevėžio miesto greitojoje dirbau beveik ketverius metus. Kol susipažinau su pušalotiečiu statybininku Rimantu Mikolaičiu. Jo pusseserė dirbo pas mus sanitare. 

Lina išsitaria gyvenusi su mama, tad buvo ir noro išsilaisvinti. Ištekėjo, apsigyveno Pušalote ir dar pusmetį važinėjo į Panevėžį. 

– Bet susisiekimas buvo nepatogus. Iš tiesų niekada nenorėjau sėdimo darbo ir gyventi mieste. 

Ilgametė medikė prisiminė, kaip 1985-aisiais Pušaloto ambulatorijoje pradėjo dirbti vaikų medicinos sesute: 

– Buvo laikas, kai dirbom pamainom nuo aštuntos iki vakaro aštuntos valandos. Vyras net yra ėjęs pasitikti grįžtančios iš darbo, nes sutemus vienai nebuvo jauku. Automobilio nevairuoju, važinėju tik dviračiu arba tiesiog einu. Anksčiau mūsų ambulatorijai priklausė ne vien Pušalotas, bet ir Mikoliškis, Deglėnai, iš viso iki trijų tūkstančių gyventojų. Pušaloto vidurinėje mokėsi 340 vaikų. 

Maždaug 35 metus Lina Pušaloto ambulatorijoje dirbo prie gydytojo Vytauto Stravinsko. Vėliau kartą per savaitę atvažiuodavo gydytoja Rita Satkuvienė. 

– Dabar antradieniais pas mus dirba ukrainietė gydytoja Julija Koval su savo sesute, o trečiadieniais – odontologė Aida Velykytė irgi su kita sesute. Be to, pusę etato dirba ir valytoja, – atskleidžia Pušaloto ambulatorijos bendruomenės slaugytoja Lina Mikolaitienė. 

Pušaloto ambulatorijos atidarymas buvusiame kolūkio kontoros pastate, (iš dešinės) bendruomenės slaugytoja Lina Mikolaitienė, medicinos seselė fi zioterapeutė Danguolė Buividienė, gydytojas Vytautas Stravinskas. Kalba Seimo narys Antanas Matulas. 2008 m. Aidos GARASTAITĖS fotokopija.

Kai užsiminėme apie nuotraukas, kurios iliustruotų mūsų pašnekesį, moteris susigraudina, jog prieš šešerius metus kilęs gaisras viską sunaikino. 

Taigi Linos gyvenime netrūko dramų: 

– Su vyru Rimantu susilaukėm sūnų Andriaus ir Tomo. Bet jis daugiau nei saikingai vartojo alkoholį ir po keturiolikos metų 1999-aisiais išsiskyrėm. Su vaikais išsinuomojom namelį. 

2002-aisiais Lina susipažino su Šedeikonių vienkiemyje gyvenusiu našliu Algiu, su kuriuo ji iki šiol. Kaip medikė lankė jo mamą… 

Linai įstrigusi 2018-ųjų kovo 13-oji: 

– Po darbo grįžtu į Šedeikonius ir jau matau, kad namuose gaisras. Algis dar Panevėžyje, dirba „Stiklo“ fabrike. Jo mama buvo mirusi. Namuose likę tik keturi katinai. Kadangi pečius nebuvo kūrentas, gaisras galėjo kilti nuo elektros. Pušalote mus priglaudė Virginija, atėjom su visais gyvuliais. Čia gyvenom pusantro mėnesio, iki gegužės. Kol nusipirkom sodybą, beje, toje pačioje gatvėje, kur ir Virginija. Ketverius metus šiuose namuose niekas negyveno. Po gaisro žmonės mums suaukojo dešimt tūkstančių eurų, vežė daiktų. 

– Tuo metu mano vaikai mokėsi, vyras jau buvo miręs, gyvenau viena, tad ir galėjau priimti likusius be pastogės, – paprastai kalba pušalotietė Virginija Trybienė, kurią su Lina sieja ir saviveikla, dainavimas. 

– Dainavimas man – atgaiva, – prisipažįsta Lina. – Saviveikloje dalyvauju nuo jaunystės, Panevėžyje „Seduloje“ dainavau. Ir Pušalote, ir į Paįstrį su Virginija važiuodavom repetuoti. Bet praėjusią vasarą sulaukusi 88-erių mirė mano mamytė ir mūsų dainavimai nutrūko.

Dainuoja Linos Mikolaitienės ir Irenos Kazilionienės duetas, vadovas Bronius Glemža. 2001 m. sausis. Aidos GARASTAITĖS fotokopija.

Lina savarankiškai išmokusi groti akordeonu, armonika, tik per gaisrą du akordeonai sudegė. Beje, penktoje klasėje dar Pumpėnuose patarė jai mokytis muzikos mokykloje, bet išvyko į Panevėžį ir vėliau pati išmoko groti. Be to, muzikė, akordeonistė ir buvusio vyro sesuo Onutė Mikolaitytė-Kupčiūnienė… 

– Buvęs vyras Rimantas – irgi jau amžinatilsį, – išsitaria Lina ir susigraudina prisiminusi, kad palaidojo vos 32 metų sūnų Tomą. – Viskas vyko tais pačiais 2018-aisiais. Kovo 13 dieną – gaisras, lapkričio 16-ąją Panevėžyje bute radom negyvą Tomą. Kraujospūdis, širdis, buvo pradėjęs sparčiai stambėti. 

Paliko atžalą, kuriai dabar dešimt metų. 

– Turiu dvi anūkes ir anūką. Sūnaus Andriaus šeima gyvena Liūdynėje, Panevėžio rajone. Ir dar Algio sūnus turi du vaikus. Taigi iš viso jau ir penki mūsų anūkai, – šypsosi Lina. 

Jai iki pensijos – dveji metai. 

– Kaip šiaučius be batų, taip ir medikas be sveikatos, – šį kartą palygina Lina, jaučianti nemenkus kelių ir stuburo skausmus. – Buvau sportininkė, rankinio vartininkė, septynerius metus intensyviai žaidžiau. Turbūt visur reikalingas saikas…

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.