Laikrodininkas – labai reta ir įdomi profesija. Šiandien Pasvalyje dirba vos vienas laikrodžių meistras – Vilniaus gatvėje taisyklą įkūręs Stasys Kuodis. Užsukę į jo dirbtuves, pasiklausėme, kaip magiškai muša senoviniai laikrodžiai, ir pasikalbėjome apie keturias dešimtis metų, praleistų stabdant ir vėl iš naujo paleidžiant laiką…
„Nuo laiko nepabėgsim“
Užeikite į Stasio Kuodžio „Laikrodžių taisyklą“ kelios minutės prieš prasidedant naujai valandai. Skirtingais garsais antikvariniai laikrodžiai praneša, kad praėjo dar viena paros dalis – dusliai muša švytuoklės, kukuoja gegutė… Akimirką stabteli ir išsižioji.
Emociškai svarbiausias Stasiui – didysis švytuoklinis prieangio laikrodis, kuriam jau apie pusantro šimto metų. Sendaikčiuose radęs šį krepšininko ūgio laikrodį, jam vėl įkvėpė gyvybę. Antikvarinių laikrodžių jo dirbtuvėje nemažai. „Aš jų neieškau… tai jie mane susiranda“, – sako meistras. Juos taisyti – tikras menas. „Senam laikrodžiui, kaip ir žmogui, reikalingas donoras“, – palygina.
Dirbtuvėse yra ir „ketvirtinis“ laikrodis – vis kitaip skambantis kas penkiolika minučių. Pagamintas maždaug prieš šimtą dvidešimt metų. Sunku pasakyti, kiek tuo metu jis būtų kainavęs eurų, bet kelias karves – tikrai.
– Žmonės anksčiau taip orientuodavosi. Turbūt jiems ir įdomu buvo. Tad buvo sukurti ketvirtiniai laikrodžiai, kad kas penkiolika minučių kažką praneštų. Dabar mes visko turime, esame apsėsti telefonų – o anksčiau taip nebuvo. Orientuodavosi pagal gamtą, saulę. Laikrodis buvo vienas visame kaime – tai buvo prabanga. Kaip ir paskui telefonas. Laikrodžiai, kad ir rankiniai, buvo garbinami, brangūs. Aišku, ir dabar kai kas perka „Rolexus“, kurie kainuoja iki šimto tūkstančių, – pasakoja laikrodininkas.
Stasys perėjo skirtingus laikrodžių raidos etapus – mechaninių, elektroninių, neseniai įsigalėjo skaitmeniniai. Tačiau išmanieji laikrodžiai ir telefonai jam asmeniškai – neįdomūs. Be to, juos reikia dažnai krauti, o nuolat arti kūno esantys įrenginiai negerina ir sveikatos. Mato, jog žmonės tai vis dažniau pastebi ir grįžta prie klasikos. Moterys, būna, atneša ir po dešimt laikrodžių – kiekvienas pagal nuotaiką, rūbą. Kad ir pagaminti Kinijoje, bet estetiški, gražūs, papildo įvaizdį. Stasys tiki, jog laikrodis negali išeiti iš mados:
– Nuo laiko nepabėgsim, o laikrodis – laiko matas. Man kartais sako: „Oi, ką jūs čia – jau gal nebėra to darbo.“ O jo be proto daug. Norėtum ir daugiau užsakymų priimti. Veža iš kitų rajonų. Panevėžyje yra laikrodininkų, bet antikvariato jie nebepriima – paprasčiausiai labai daug darbo. Atveža ir iš Vilniaus – ten meistrai dirba kioskeliuose ir keičia baterijas – tai greita ir lengva. O su antikvariniu laikrodžiu dirbi gal mėnesį – kol atreguliuoji tikslumą, skambėjimą ir taip toliau. Nėra aparatų, kuriais galėtum juos tikrinti – viskas rankomis, iš klausos. Bet toks laikrodis įdomus, kiekvienas jų – kaip žmogus, – mintimis dalijasi meistras.
Primena, kad turėti laikrodį yra ir atsakomybė: „Kiekvienas nori „įlįsti“ į laikrodį: „Ai, pats pataisysiu“. Pats gali tik savo nosį pasikrapštyti“, – aštriai palygina laikrodininkas. Daug vertingų laikrodžių į jo rankas pateko jau „išmėsinėti“ savininkų – deja, pataisyti tuomet dar sunkiau.
Taisyti laikrodį – tai lyg derinti muzikos instrumentą. Tam reikia kantrybės, atsidavimo. Reikia atidumo, kruopštumo: „Žinokit, čia kaip su moterimi… Net daugiau“, – šypsosi Stasys.
Laikrodininku tapo atsitiktinai
Dirbtuvėse nėra tik smėlio laikrodžių – mat, Pasvalyje vien molis: „O tiek metų įklimpau į tą molį…“ – gerai žinomą frazę ištaria Stasys.
Tiesa, jo seneliai iš tėčio pusės gyveno Mikoliškyje – nors jie mirė dar mažam esant. Labai anksti neteko ir tėvų – mamą devintoje klasėje pasiglemžė vėžys, o tėčio beveik neatsimena. Augo Mikoliškyje su krikšto mama, kurią ir vadina močiute. Prieš tai gyveno ir mokėsi Ramygaloje. O vidurinę baigė Pušalote.
Anksti turėjo mokytis savarankiškumo. Tėvų nebuvo, krikšto mama – pensininkė, tad greitai prisiėmė atsakomybę už save ir pinigų iš nieko neprašė. Padėdavo fotografuoti mokinius vinjetėms, Mikoliškyje – vestuves, išleistuves ir kitas šventes.
– Visąlaik galvojau, kad būsiu mokytojas. Patiko biologija – kaip ir dabar mano dukrai. Bet mano vyresnė sesuo sakė – ne, ne, ne… Ji – prekių žinovė, gyvena Suvalkijoje. Nusprendė: „Tu stosi į žemės ūkio akademiją“. Parūpino man siuntimą. Nuvežiau į Kauną dokumentus. Bet pagalvojau – siaubas… Ir niekam nežinant išvažiavau į Vilnių, nors ten gyvena visos mano tetos. Važiavau norėdamas stoti į fotografiją technikos mokykloje. Bet nebebuvo vietų ir pasiūlė stoti į laikrodininkystę – paskui pereičiau kitur. „O, Jėzau… Ką man čia reikės daryti? Aš neturiu jokio supratimo apie tuos laikrodžius“, – tada galvojau. Bet tai buvo geriau nei žemės ūkis, o svarbiausia – kad nereikėtų į sovietinę armiją.
Bet taip patiko, kad nebenorėjo niekur kitur. Sužavėjo dėstytojai. Greitai įsidarbino laikrodžių sandėlyje, iš kurio jie buvo tiekiami į gamyklas Sovietų Sąjungoje. Peržiūrėdavo brokuotus ir, jei įmanoma, taisydavo suskilusį stiklą, sulūžusias spyruokles… Netrukus įgudo.
Beje, dabar šios specialybės galima mokytis tik… Šveicarijoje. O ir senųjų meistrų, iš kurių galėtum perimti laikrodininkystės paslapčių, likę nedaug.
Į Pasvalį visai nenorėjo
Tačiau turėjo iš Vilniaus grįžti pas krikšto mamą į Mikoliškį. Galvojo, dirbs Panevėžyje. O gavo paskyrimą į Pasvalį dirbti tuomečio „buitinio“ vedėju. Pasvalyje iki tų 1983 metų buvo lankęsis tik vieną kartą – pasiimti mokyklos baigimo garbės rašto. Ir miestas jam pasirodė labai baisus. Siaurute pagrindine gatve turėjai klampoti su auliniais batais, aplinkui – vienos lūšnos.
Dvejus metus turėjo kambarį viešbutyje, nors išties siauruku kasdien važinėdavo pas močiutę. Tas keliones prisimena romantiškai. Važiuojančių būdavo pilnas traukinukas. „Kietos, bet lakuotos sėdynės. Erdvu, gera, miela. Iš pradžių būdavo dvi palydovės. Čiuku, čiuku… Atsisėdi sau ir iš lėto čiukeni. Joniškėlyje pakūrendavo pečių, kad šilta būtų. Visi būdavom patenkinti“, – vaizdžiai prisimena.
Patyrė sovietinį mobingą. Vos jam įsidarbinus, kolegos išėjo atostogų. O norinčių taisyti laikrodžių – ilgos eilės. Zaria, Čaika, Pobeda, kalendoriniai laikrodžiai, rankiniai, budilnikai… Vardija sovietmečiu populiarius, plačiai naudotus ir dažnai gedusius laikrodžius. Dirbo naktimis. Bet nudirbo daugiau nei kiti tikėjosi ir kaži kaip nepervargo. Ir darbas patiko, ir pinigai „vežė“ – per mėnesį uždirbo 420 rublių, kai neblogas atlygis buvo vos 120.
Netrukus po Nepriklausomybės atkūrimo, atidarė savo įmonę. Senųjų patalpų beveik nebešildė. Tad nusipirko butą, jį pats pertvarkė ir įkūrė savo taisyklą – čia meistrauja jau dvidešimt ketverius metus.
Kai nestabdo laiko…
Stasio meilė Pasvaliui – tikrai ne iš pirmo žvilgsnio. Kaip pasikeitė jo nuostata? Pasirodo, jam pradėjus dirbti miestas kaip tik ėmė gražėti, prasidėjo naujos statybos. Matyt, prisidėjo ir tai, kad mėgo dalyvauti meno kolektyvų veikloje. Šoko ir dainavo Bronislavos Kuprienės etnografiniame ansamblyje, Daivos Adamkavičienės „Rags“, su Asta Simonaite vedė renginius. Iki šiol yra ir „etatinis“ Kalėdų Senelis – vaidinti vaikų šventėse jam labai patinka. Prisimena, kaip mažieji laukdavo Kalėdų, ruošdavosi joms. Dabar – kažkaip kitaip: „Nebėra tos tikros šventės… Viskas samdoma. Visur vyksta užsakymas“, – atvirauja.
Stasys veda ir visai kitokio pobūdžio susibūrimus – laidotuves. Šią veiklą pradėjo kartu su verslininku Rimu Želviu. Kito laidotuvių vedėjo arba organizatoriaus Pasvalyje daugiau nėra, tačiau Stasys tiki, – reikėtų. Gedulo dieną žmonės nori turėti galimybę negalvoti apie buitį – kur giminėms pastatyti mašiną, kur pamerkti gėles… o skirti dėmesį atsisveikinti su artimuoju. Juolab kad pasimetimo – natūralu, ypač daug.
Stasiui, kaip tikram laikrodininkui, ir čia svarbi tvarka bei tikslumas. Stengiasi, kad laidotuvės būtų tvarkinga, rami, graži paskutinė kelionė.
Taip bešnekėdami, pastebime – ir apie gyvenimą, ir apie mirtį pasikalbėjome… Viskas telpa žmogaus laike.
– Nepabėgsime nuo to. Anksčiau ar vėliau, turėsime išeiti. Ir svarbiausia – kad nieko nepasiimsime iš šio gyvenimo. Atėjom basi ir išeisim basi. Mes tokioje nežinomybėje. Čia rašom, čia šnekam. O bet kurią minutę galime išeiti, – stoiškai kalba laikrodininkas.
Bėgantį laiką sulėtina meilė žmonėms
Smalsauju – ar laikrodininkui laikas bėga greitai, ar visgi moka jį sustabdyti?
– Žiauriai greitai… Bet stengiuosi stabdyti, kad jaunesnis atrodyčiau (juokiasi). Gali labai greitai pasenti, bet norisi išlaikyti formą. Nepajutau, kaip atėjo šešiasdešimt dveji. Bet širdyje taip neatrodo… Jei galėčiau, atsukčiau jį atgal. Darbe, aišku, atsisuku, kad galėčiau čia ilgiau pabūti, – šmaikštauja Stasys.
– Mane atjaunina žmonės. Myliu Pasvalio žmones, visiems šypsausi. Per tiek metų, kai dirbu, nemačiau nei vieno pikto. Taip savas jaučiausi šiame krašte, iš čia gali tik į kapus važiuoti, daugiau niekur, – šiltai kalba Stasys.
O didžiausias jo džiaugsmas ir širdies jaunystė – atžalos. Dukra Karolina – mokslų daktarė Vokietijoje, gilinasi į molekulinę biologiją. Živilė Vilniuje dirba muzikos mokytoja bei augina aštuonerių Rugilę ir dvylikos Ąžuolą. Pagrandukas – pakeliui. Mažieji veržiasi į Pasvalį, jiems patinka čia leisti laiką. Ąžuolas labiausiai mėgsta skaičiuoti taisykloje uždirbtus pinigus. Senelio dirbtuvėse visada randa, ką veikti…
