Laikraščio pašnekovų hobiai žavi vienas labiau už kitą. Štai iš Pervalkų krašto kilusi Alvida Ūsienė (Marcinkevičiūtė) – vilkdalgių augintoja ir tyrinėtoja. Apie juos net yra išleidusi tris knygas. Alvidos namuose Pasvalyje šių išskirtinių augalų – maždaug 300 veislių. Yra išvedusi kelias veisles ir pati, o dvi iš jų prieš kelias dienas kaip tik įregistravo Amerikos vilkdalgių draugija, įsikūrusi JAV. Užsukę į žiemos miegu besiilsinčią gėlių karalystę, pasikalbėjome – kuo kraštietę taip sužavėjo vilkdalgiai…
Pirmieji vilkdalgiai – iš tėčio rankų „Viskas prasidėjo nuo tėvuko“, – šypsodamasi pasakojimą pradeda Alvida. „Gamta – tai nuostabi knyga, kurią skaityti sugeba ne kiekvienas. Išnykęs augalas ar gyvūnas – tai išplėštas puslapis, kurio be žymės jau neįklijuosi“, – sakydavo amžinatilsį tėtis Steponas. Atidus tėčio rūpestis gamtos dovanomis dukrą palietė jau vaikystėje. Jis buvo smalsus, labai mylėjo gamtą, mėgo naujoves, sodininkystę, medžio darbus… Buvo savamokslis – baigęs tik keturias klases. „Bet paskaičiuoti mokėjo“, – šypsosi Alvida. Senoliai turėjo tai, ką mums sunkiai sekasi išsaugoti, – paprastą, žemišką logiką.
Namų darželyje žydėjo naktinukai, nasturtos, astrai, viena kita tulpė, daugiausia – jurginai. Tačiau, kai dukra dar buvo maža, tėtis iš kažkur parsinešė du pirmuosius vilkdalgius. Visai paprastus, dabar sakytum, neįdomius. „Bet tada, tarp visų darželio gėlių, tie žiedai atrodė tokie… karališki. Įdomūs. Ne tokie, kaip visi. Tada, galvoju, ir užsikabinau“, – lemtingą dieną prisimena pašnekovė. Vaiko akys neklydo – jau prieš kelis tūkstančius metų žmonės pastebėjo ypatingą šio augalo grožį ir galią. Laukinius vilkdalgius, arba irisus, „prisijaukino“ ir legendas apie juos pasakojo faraonai, karaliai, vienuoliai, dvarininkai, vaistininkai… Galų gale – ir paprasti gėlių mėgėjai.
Šiandien Alvida – ir pati vilkdalgių veislių kūrėja. Amerikos vilkdalgių draugija vasario 8 dieną oficialiai įregistravo jos kurtas veisles – „Pienių medus“ ir „Rožinis rytas“. Tai reikalavo daugybės bandymų, laukimo ir formalių procedūrų. Pirmoji veislė išskirtinė tuo, kad yra pereinančių spalvų – žiedlapiuose dera skirtingi geltonos spalvos tonai. Antroji – dėl gražaus spalvų derinio ir ypatingo, ypač subtilaus saldaus kvapo. Jį pajusi tik priėjęs labai arti. Uosti reikia atidžiai, pasimėgaujant – kaip sakydavo Alvidos tėvukas…
Vaikystėje sužavėjusios gėlės lydėjo visą gyvenimą
Didžioji pašnekovės gyvenimo dalis – gamtos glėbyje. Gimė Naujapamūšio kaime. Augo labai gražiose vietose, arti upės. Dabar ten likusi tik sena dvaro liepų alėja. Kai ėmė kurtis kolūkiai, šeima persikėlė į Pervalkus. Apmaudu, kad išliejus asfaltą neliko kelią įrėminusių gražiųjų beržų ir kaimas prarado savo vaizdą.
Pervalkuose lankė pradinę mokyklą – kiek prisimena, jos laida buvo paskutinė. Šiltai prisimena pirmos klasės mokytoją Marytę Zajarskienę – ji taip pat gyvena Pasvalio krašte. „Buvo labai faina (šypsosi). Tiek ji, tiek ir trečioje klasėje mokiusi Teresė Brazienė, kuri irgi gyvena Pasvalyje. Susitikusios pasisveikiname. Pirmieji mokytojai daug išmokė… Suteikė požiūrį į gyvenimą. Ir mes juos gerbėme – mokytojo žodis, kaip ir tėvų, buvo paskutinis. Žinojome, kad jo žodis teisingas“, – šiltais žodžiais palydi senosios kartos pedagoges.
Alvidos tėtis buvo ne tik gamtos žinovas, bet ir pirmasis tuomečio kolūkio traktoristas, o mama Stasė melžėja – kaip ir daugelis to meto žmonių, dirbti pradėję anksti. Sesuo Inga šiuo metu ūkininkauja gimtojoje sodyboje. Alvida taip pat daug metų gyveno Pervalkuose, augino vaikus, dirbo ūkyje. Baigė konditerijos mokslus Joniškyje. Bet pyragus kepa tik namiškiams… Traukė studijuoti ornitologiją, tačiau paskutinę minutę sustabdė baimė. Bet to nesigaili – gyvenimas vis tiek taip susidėliojo, kad Alvida, kaip ir svajojo, – arti gamtos.
Moteris visada norėjo vilkdalgiais domėtis daugiau, bet tarp visų darbų tiesiog nelikdavo kada. Tik pamažu kaupė „bagažą“, įdomesnių veislių skolindavosi iš tetos, kaimynių. Prieš daug metų „Sodo spalvų“ numeryje rado Onos Griniuvienės – vienos pirmųjų selekcininkių – straipsnį apie vilkdalgius ir jos kontaktus. Parašė jai laišką ir gavo katalogą – be jokių iliustracijų. Skaitė ir mintyse piešė, kaip žiedai turėtų atrodyti… Vieną kitą daigą atsisiuntė, pradėjo auginti.
Prieš keturiolika metų atsikėlė į Pasvalį – vyro Kęstučio tėviškę. Pasitardami, drauge kūrė savo svajonių sodybą. „Jis irgi gamtos vaikas (juokiasi). Mintys sutapdavo, abu norėjom ko nors gražaus. Tuo metu iš kaimo parsivežiau ir pirmuosius vilkdalgius. Abu svajojom apie baseiną. Bet žinių trūko, pirmasis po žiemos neišgyveno (juokiasi). Remontuojant Biržų gatvę, gavome leidimą pasirinkti akmenų iš senojo kelio grindinio. Už tai, kad leidome kieme laikyti techniką, darbininkai akmenų atvežė ir daugiau (šypsosi). Tai atvėrė galimybę ne tik iš naujo įsirengti baseiną, bet ir plėsti gėlyną…“ – pasakoja Alvida.
Namų grožį kuria drauge su vyru Bendrų namų kūrimas – tikras šeimos veidrodis. „Pasitariam, pasibūnam, pasiderinam. Jis savo minčių turi, aš – savo. Paskui randame viduriuką. Kartais reikia ir šiek tiek nusileisti (šypsosi). Tai vienam, tai kitam…“ – atvirauja Alvida ir džiaugiasi, kad darną šeimoje kuria tarpusavio supratimu ir pagarba, atjauta ir sugebėjimu išklausyti. Juk santykiai prasideda mažuose dalykuose… Net ir kasdieniuose pokalbiuose apie tai, kokias gėles sodinti po langais.
Besikalbėdamos apie meilę gamtai ir gėlėms, natūraliai nukrypome prie meilės temos apskritai. Alvidą ypač palaiko jos vyras Kęstutis. Graži ir jųdviejų istorija…
Susipažino devintoje klasėje, jai besimokant Pasvalyje. Užsimezgė draugystė. Mintys atitikdavo… Tačiau Kęstutį pašaukė į armiją, laiškai retėjo. Vėl susitiko po aštuoniolikos metų pertraukos! „Pakalbėjome, pabuvome… Abiem nekaip susiklostė. Ir taip išėjo, kad vėl esame kartu, – kukliai šypsosi moteris, prisimindama po daugelio metų atsinaujinusią draugystę. – Turėjom praeiti išbandymų, kad gyvenimą pažintume geriau.“
Su vilko dalgeliu – aplink pasaulį
Alvidai pasakojant, nustembu – viena gėlė išties vienija žmones Žemės rutulyje. Šiandien ji palaiko ryšį su selekcininkais profesionalais ir mėgėjais daugybėje šalių – ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Čekijoje, Ukrainoje, Prancūzijoje, Slovakijoje, Italijoje… Šiltai atsiliepia apie kaišiadorietį Pranciškų Puidoką, čeką Zdanek Seidl ir daugelį kitų. Pastebi, jog užsienio augintojai vertina galimybę grožiu tiesiog dalintis, nesiekdami užsidirbti. Dažnai įdeda dovanų, pasiteirauja apie tai, kaip sekasi vilkdalgius auginti, domisi. Ūsų šeimos darželyje Pasvalyje – tūkstančiai žiedų, kuriais pasidalijo žmonės iš skirtingų pasaulio kampelių. Tačiau literatūros apie šį augalą lietuvių kalba – ypač mažai, tad pasvalietė nutarė šią spragą užpildyti.
Pastebėti daugiau
Kaip moteris spėja prižiūrėti tiek gėlių, dar galima suprasti. Tačiau trys žinynų apie augalus tomai… kaip? Pašnekovė pripažįsta, kad viskas gyvenime taip tiesiog susidėliojo. Prieš porą metų pakeitus darbą, netikėtai atsirado laiko. Alvidai teko pavaduoti Savivaldybės naktinį sargą. Kad visą naktį liktų budri, ėmė… rašyti knygą. Paskui antrą. Ir trečią. Dieną tam vis nepakanka dėmesio – reikia susikaupti ir daugiau apie nieką negalvoti. Būti vien su savo mintimis. Kai nuolat blaško galimybė namuose padaryti tai šį, tai aną – niekaip neišeina. O naktiniai budėjimai tarsi prirėmė prie sienos ir privertė iš stalčių pagaliau ištraukti rankraščius… Taip šeimos lėšomis atsirado trijų knygų serija „Vilkdalgiai ne tik sodo gėlės“. Kiekviena serijos knyga skirta atskirai vilkdalgių grupei – bebarzdžiams, svogūniniams ir barzdotiesiems.
Mūsų šneka vėl nežymiai nukrypsta. Panašu, jog dabar turėti laiko vien savo mintims – privilegija. „Skubame, lekiame… Ir nieko nebespėjame. Ar nebemokame gyventi, kaip anksčiau? Seniau, gal kad jaunesni buvome, laiko užtekdavo. Dirbau fermoje, namuose – taip pat ūkis, vaikai. Bet jo atsirasdavo. O dabar kitaip…“ – pastebi Alvida. Prisimena savo tėvelius: „Buvo kaip bitutės. Saulė nušvito, atsikelia ir – į laukus, į darbus. Ištisinis judėjimas. Stebiuosi savo tėvuku. Vis atkreipdavo mūsų dėmesį: „Pažiūrėkite – kaip gražu!“ Paukščiukas praskrido, ežiukas pralėkė… Sugebėdavo pamatyti grožį“, – prisimena Alvida. Tai ir ji paveldėjo – išmoko paprastuose dalykuose įžvelgti kai ką daugiau.
„Dukra yra sakiusi, kad bijo varlių. Nemalonios. „Bet pažiūrėk, kokios jų akys!“ – sakiau jai (juokiasi). Baimėje turi rasti ką nors teigiamo. Pažiūrėjus iš gerosios pusės, atrodys kitaip“, – pasakoja moteris. Sakoma, baimės akys didelės. Tačiau – paradoksas – jos nemato viso vaizdo…
Taip ir šios trys knygos – būdas parodyti skaitytojams, kiek daug aplink mus yra nepažinto grožio. Trijose knygose Alvida Ūsienė apžvelgia vilkdalgių praeitį, dabartį ir ateitį: augalo istoriją, ypatybes, perspektyvas, pataria, kaip juos auginti.
