Pajiešmenietė Aelita Rupkutė atskleidžia, kad dar vaikystėje rišti sodus pamokė Kraštuose gyvenusi babytė Ona Šatienė, kurios jau šešeri metai nebėra. Mirė sulaukusi 95-erių.
Tačiau sodus riša ir Aelitos mama Audronė Rupkuvienė. Taigi ši sena tradicija tęsiasi iš kartos į kartą.
Aelita prisipažįsta dabar turinti prašymą iš rugių šiaudų surišti sodą vestuvėms.
– Beje, tikrai aukštų rugių sėjam pačios, nes niekas tokių nebeaugina. Sėklos gavom iš giminaičių. Šiaudus naudojam sodams, o rugių grūdus rugsėjo mėnesį vėl sėjam savo sodyboje, turim viena ariuką šių žiemkenčių, – išduoda Audronė.
Pagal profesiją ji zootechnikė, kaip pati patikslina, pensininkė, pasinėrusi ne vien į sodų rišimą, bet ir į pačių įvairiausių rankdarbių pasaulį. Tarkim, viskas iš džinsinės medžiagos. Net dešimtmetis anūkas paprašė Kaziuko mugei iš džinso pasiūti kuprinyčių. O didesnes padovanotų savo mokytojai ir logopedei…
– Man patinka kūrimo procesas. Geriau kuo nors užsiimti, tuomet mažiau lieka laiko galvoti. Televizijos beveik nežiūriu. Jei žinios prasideda bloga naujiena, iškart išjungiu, – lyg juokais, lyg rimtai pašmaikštauja pajiešmenietė.
Vasarą buvo pilna terasa šiaudų sodų, kuriuos po truputį išdovanoja – Pajiešmenių bibliotekai, kultūros namams.
– Pasvalyje lankiau reabilitacijos užsiėmimus, buvau druskų kambaryje ir pastebėjau, kad šio centro erdviame aukštame fojė tiktų sodas, – Audronė prisimena, kaip viešąsias vietas papuošia jų dovanoti iš šiaudų rišti sodai…
Aelita – jau gal dvidešimt metų prekyboje, dirba Pajiešmenių parduotuvėje, tačiau irgi prie meniškų pomėgių, nori išbandyti vis ką nors naujo. Ne vien sodus rišti, bet ir siuvinėti, fotografuoti, gaminti naminius prieskonius. Augina įvairias žoleles, jas džiovina, mala ir maišo.
– Tarkim, krienų lapai, krapai ir petražolės su druska. Išsaugau, pavyzdžiui, žvėrienos prieskonių šipkartę ir pagal ją maišau žoleles. Tik natūraliai, be jokių glutamatų, – Aelita atveria popierinę pakuotę, kurioje subertas jos kvapnių prieskonių mišinys.
Mėgsta sėti daugiametes žoles – ramunėlius, čiobrelius…
– O koks skanus šalavijų sviestas – nuostabu! Gyvenam alytnamyje, yra dvidešimt arų žemės, – Audronė atskleidžia, kad jų darže auga visko – nuo jau minėtų rugių iki prieskoninių žolelių, nuo jurginų iki antaninių obelaičių. – Toks angliško stiliaus daržas.
Beje, Audronė verda gardžius sūrius, o jie geriausi būtent iš antaninių obuolių…
Mama ir dukra įvairiais rankdarbiais užsiima tiesiog savo malonumui, mėgsta juos dovanoti. O jei nukeliauja į kokią mugę, tai vadina nuotykiu. Dalyvavo ir „Metų“ parodoje Pasvalio krašto muziejuje.
Šiaudų sodo rišimas – meditacija, susikaupimas, ilgas ir nuobodus darbas.
– Mes su mama atskirai rišam, – išduoda Aelita.
Mažutį šiaudinį sodą ji pasikabinusi savo automobilyje.
– Taip lengviausia išskirti mašiną, – šypteli.
Šiaudiniai sodai – geometrinės formos dirbiniai, gaminami iš rugių, kviečių šiaudelių ar kito augalinio pluošto.
Pajiešmenietės sako, kad sodus galima rišti ir iš rabarbaro, gelsvės, tuščialaiškės avižos, kiškio ašarėlės, iš visko, kieno stiebas tuščiaviduris ir jį patogu suverti.
Vietoj siūlo galima naudoti arklio uodegos ašutus. Jie švelnesni ir nepjauna šiaudo.
Šiaudeliai veriami sudarant trikampius ir kvadratus. Šios geometrinės formos pasirinktos neatsitiktinai. Senosiose kultūrose trikampiai simbolizuodavo dvasią, o kvadratai – materiją. Jų abiejų dermė ir sudaro sodą.
Sodų rišimas išliko gyvybingas iki mūsų dienų, todėl jie gali puošti kiekvienus namus ir net įstaigas.
Patalpose sodai kabinami prie lubų, kad galėtų reaguoti į menkiausią oro dvelktelėjimą. Besisukantys sodai atskleidžia erdvėje esančią teigiamą energiją, darnos, grožio ir tvarkos harmoniją…
Praėjusį gruodį Lietuvos šiaudinių sodų tradicija įrašyta į UNESCO reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąrašą.
Pajiešmenietės Audronė ir Aelita pripažįsta, jog dabar sodai ant bangos, tačiau jos riša jau seniai, nuo babytės laikų…
