Šalia nuolat judančios „Via Baltica“ magistralės įsikūrusių Pajiešmenių gyventojų jau seniai nebestebina į jų mažą kaimelį užsukantys užsieniečiai. Tvenkinio krantais vaikštantis korėjietis ar į krautuvėlę užkandžių atėjęs nusipirkti australas tapo pajiešmeniečių kasdienybe, kai daugiau nei prieš dešimtmetį čia atsirado kemperių stovyklavietė „Pajiešmeniai“. Ir nors jo įkūrėjai keliautojams siūlo tik žemės lopinėlį palapinei ar kemperiui bei būtiniausias (elektra, vanduo, dušas, tualetas, skalbykla, internetas) paslaugas, internetas pilnas atsiliepimų apie ypatingą šios vietos aurą bei nepaprastai nuoširdžius šeimininkus.
Daug metų šią vietą puoselėjusi Daiva Petrauskė po širdies draugo mirties verslą užleido dukrai Urtei bei jos vyrui Mariui.
„Nebuvo nieko, prie ko galėčiau prisirišti“
Už lango atlydys, o jaukiuose Urtės Račienės ir jos vyro Mariaus namuose kvepia kava. Ji nuotoliu dirba Lietuvos robotikos asociacijoje, jis – Pasvalyje „Alstekoje“, abu augina metukus perkopusią dukrytę Arūnę.
Šių jaunų, Pajiešmeniuose kemperių stovyklavietę valdančių žmonių gyvenimas – tai dar viena grįžimo į Lietuvą istorija.
– Mūsų aplinkoje yra ne vienas pažįstamas, kuris gyvenimą emigracijoje iškeitė į Lietuvą. Kodėl? Tiesiog pasiilgo namų, artimųjų, draugų, kalbos. Aš džiaugiuosi, kad yra vis mažiau norinčių išvykti iš Lietuvos. Gal aš su „rožiniais akiniais“, bet mane visuomet supo geri žmonės, draugiška aplinka ir aš neradau nieko, kur man būtų geriau ir mieliau. Šitas kraštas turi ypatingos traukos grįžti. Man buvo keista, kad ir Marius jaučia tą patį, jo net nereikėjo įkalbinėti čia važiuoti, – mūsų pokalbį pradeda pajiešmenietė.
Baigusi Pasvalio Petro Vileišio gimnaziją, Urtė bandė Kaune studijuoti automatiką ir valdymą.
– Bandžiau eiti sesers pėdomis. Tiesą pasakius, baigusi mokyklą nežinojau, kuo noriu būti. Stojau, nes visi kažkur stojo. Studijos sekėsi, galėjau lengvai baigti, bet specialybė nepatiko. Norėjau išbandyti ką nors kitą, todėl po pirmo kurso išvažiavau dirbti į Daniją.
Į Hanso Christiano Anderseno šalį mergina išvyksta ne viena, o su iš Raseinių kilusiu Mariumi, su kuriuo susipažino Kaune.
Viešbučio kambarinė, namų tvarkytoja, fabriko darbininkė – tipiška nekvalifi kuotos emigrantės karjera.
– Labai greitai supratau, jog noriu tęsti studijas Lietuvoje. Man, kaip žmogui, ketveri Danijoje praleisti metai davė labai daug – įgijau patirties, pradėjau suprasti, kaip veikia pasaulis. Bet nesijaučiau ten sava. Nebuvo nieko, prie ko galėčiau prisirišti. Pinigai – gerai, bet ne juose laimė. Trūko šeimos, artimųjų, draugų. Visuomet žinojau, kad grįšiu į Lietuvą, į Pajiešmenius.
Dar būdama Danijoje mergina Vytauto Didžiojo universitete pasirenka nuotolines verslo administravimo studijas.
Mokslai taps tuo akstinu, kuris privers Urtę ir Marių grįžti į tėviškę. Dabar jau teisėtais vyru ir žmona.
– Parvažiavome per patį pandemijos įkarštį. Kadangi abu buvome registruoti Pajiešmeniuose, grįžome čia karantinuotis. Praleidome dvi savaites ir… supratome, jog nenorime tiek tėvų dėmesio (juokiasi). Gyvenant kartu Danijoje jau buvo susiklostę kažkokie bendri įpročiai, pomėgiai, ritualai, prie kurių namiškiams reikėjo priprasti. Todėl išvažiavome į Kauną.
Vakarais ar tik nuotoliu vykstančios paskaitos suteikė daug laisvo laiko, tad Urtė susirado darbą.
Laikinojoje sostinėje pora praleido nevisus metus.
– Kaip sakoma – nutiko gyvenimas. Mirė mamos širdies draugas. Kad lengviau išgyventų netektį, išleidome ją į kelionę, o patys perėmėme verslą.
Svečiai – iš tolimiausių kraštų
Urtei buvo gal dvylika, kai mama ėmėsi kemperių stovyklavietės verslo.
– Užaugau kempinge. Kokių nors konkrečių pareigų niekuomet neturėjau – pasitikti svečią, pakalbinti, atnešti registracijos lapelį. Kalbos barjero nebuvo. Šviesios atminties mamos draugas buvo iš Olandijos, tad namuose kalbėdavome angliškai. Ši patirtis labai pravertė tiek kempinge, tiek vėliau, kai išvykau į Daniją. Na, o jei mama turėdavo kur nors išvažiuoti, tuomet jau visa atsakomybė ir darbai gulė ant mano pečių. Kažkuriuo metu atsirado toks keistas suvokimas, kad gyvenu pusiau darbe (juokiasi). Labai smagiame darbe, kai kiekvieną dieną užsuka vis kiti žmonės. Kiekvienas su savais nuotykiais, savom istorijom. Nors daugumos niekuomet nebepamatysi, bet su kitais susidraugauji, kiti sugrįžta. Niekur nereikia keliauti – pasaulis pats atvažiuoja į tavo kiemą.
Kas užsuka į Pajiešmenius?
– Pernai daugiausiai svečių turėjome iš Suomijos, Vokietijos ir Olandijos. O šiaip šalių spektras platus. Yra buvę ir iš Korėjos, ir iš Australijos. Tolesnių kraštų vargu ar beįmanoma rasti. Kas juos čia traukia? Tai, kad esame šalia judraus kelio, žinoma, svarbus faktorius. Sulaukiame daug svečių, kuriems pas mus užsukti rekomendavo prieš tai čia nakvoję žmonės. Jie pabrėžia, jog tai rami, jauki vieta, gražus tvarkingas kaimas (už ką nuoširdžiai dėkojame ir bendruomenei, ir visiems žmonėms). Mini ir fainus šeimininkus… Nežinau, ar esame kuo nors išskirtiniai, tiesiog kiekvienam užsukusiam pas mus stengiamės suteikti geriausią patirtį.
O kaip pajiešmeniečiai reaguoja į svečius?
– Kadangi aš ir mano bendraamžių karta augome kartu su kempingu, kažkaip nieko nestebino po mažą kaimelį besisukiojantys užsieniečiai. Buvo laikai, kai jie negalėdavo susikalbėti mūsų parduotuvėje, bet dabar šitos problemos nėra. Draugiška aplinka, geranoriškai nusiteikę žmonės. Niekuomet nėra kilę jokių konfl iktinių situacijų, dėl to labai džiaugiuosi.
„Camino Lituano“
Pagrindiniai kempingo svečiai visais laikais buvo užsieniečiai. Situaciją pakeitė pandemija.
– Mes, kaip ir didžioji verslo dalis, ieškojome būdų, kaip išgyventi koronaviruso metu. Laimingo atsitiktinumo dėka tuo metu kaip tik atsirado piligriminio Šv. Jokūbo kelio „Camino Lituano“ atšaka, vedanti nuo Germaniškio (Biržų r.) iki Pakruojo per Pajiešmenius. Mama vos gavusi pasiūlymą tapti piligrimų nakvynės vieta – iš karto sutiko. Taip netikėtai atsisukome į Lietuvos rinką. Nuo tada kempinge vis dažniau ėmė skambėti lietuvių kalba. Piligrimai – ypatingi žmonės. Tai nėra tradiciniai keliautojai. Bendraudama su jais pajuntu stiprią motyvaciją judėti į priekį, siekti savo tikslų. Dažnai pagalvoju, jog norėčiau save išbandyti ir įveikti bent dalį „Camino Lituano“ maršruto.
Urtės teigimu, pirmaisiais metais, kai buvo tik paskelbtas naujas piligriminis maršrutas, kilęs ažiotažas šiek tiek priblėso, tačiau einančių Šv. Jokūbo keliu vis dar netrūksta.
Bando atrasti save iš naujo
Šiomis dienomis kemperių stovyklavietė tuščia.
– Žiemą keliautojai – reti svečiai. Tiesa, pastebėjom tendenciją – užsieniečiai mėgsta keliauti per didžiąsias šventes. Štai ir pernai per Kalėdas bei Naujuosius Metus turėjome svečių. O pagrindinio sezono pradžia – gegužės mėnesio vidurys. Tada ir prasideda didysis darbymetis.
Emyratų numeriais paženklintas visureigis, seniai nebestebina Pajiešmenių kempingo savininkų. Asmeninio albumo nuotr.
Nors pagrindinė rūpesčių našta krenta ant Urtės pečių, padeda ir artimieji.
– Marius, ypač po Arūnės gimimo – pagrindinis mano ramstis. Ir žolę nupjauna, ir, jei reikia, prakiurusį vandentiekio vamzdį sulopo. Kartais į svečius užsukę nuolatiniai svečiai stebisi, kad čia šeimininkaujame mes, o ne mama. Bet ji niekur nedingo. Čia nebedirba, bet savanoriauja. Be jos patarimų, pagalbos ir palaikymo, vargu ar taip susitvarkytume.
Urtės bakalaurinio darbo tema – Lietuvos apgyvendinimo įstaigos. Ar diplomuotai vadybininkei nekyla noras įnešti naujų vėjų į mamos sukurtą verslą?
– Mama – pedagogė. Viskas, ką jį darė, ėjo iš širdies, iš vidinio pajautimo. Aš baigiau vadybos studijas ir pasaulį matau šiek tiek kitaip. Plėstis visuomet norisi – tai natūralu. Iš teisų mes dabar bandom atrasti save iš naujo. Ir kai tai įvyks – imsim mažais žingsneliais keistis. Kas tai bus? Kol kas, kad neišbaidyčiau Fortūnos, nenorėčiau įvardinti. Bet kokiu atveju – plėtra bus susijusi su kempingu. Apskritai aš galvoju, jog kempingas – ne verslas, o veikiau gyvenimo būdas. Jis man patinka, todėl tikiuosi, jog ir po keturiasdešimties metų būsime dar čia.
