„Jei visą laiką mus suptų tik grožis – jis taptų bevertis“

Agnė Kertenytė – iš Pušaloto kilusi jauna fotografė, šiandien gyvenanti sostinėje. Visai netikėtai ją sužavėjo vestuvių fotografijos sritis, į kurios magiją ir pasinėrė. Katmandu slapyvardžiu pasirašanti kraštietė papasakojo apie staigmenų kupiną gyvenimą „už kadro“, grožio supratimą ir, žinoma, pasidalijo mėgstamiausiais savo kūriniais.

– Ar prisimenate, kada padarėte pirmąją nuotrauką? Koks jausmas tada aplankė? 

– Sunku prisiminti, kuri nuotrauka buvo pirmoji, bet paauglystėje juostiniu fotoaparatu pradėjau fotografuoti savo aplinką ir pats procesas buvo labai įdomus – kaip atrodys galutinis vaizdas kadre ir tai, kaip galiu išreikšti savo idėjas. Jausmas ir tada, ir dabar yra tikrai malonus ir žadina smalsumą aplinkai. 

– Savo interneto svetainėje rašote, kad fotografuotų vestuvių sąskaitoje šiandien – jau net nebe triženklis skaičius. Kuo sužavėjo vestuvių fotografi ja? Kuo vis dar traukia iki šiol, kaip kūrėją? 

– Vestuvių fotografija, deja, kartais yra nuvertinama. Nepabandžiusi fotografuoti vestuvių ir pati taip pagalvodavau. Tačiau iš tiesų vestuvių dienoje susiduria daug skirtingų fotografijos žanrų: reportažas, portretas, net produkto (detalių) fotografija. Vestuvių diena fotografui tikrai yra dovana, nes ji be galo dinamiška, turi didelį emocinį krūvį ir niekada neleidžia atsipalaiduoti, nuolat ieškant naujų žvilgsnio kampų. 

– Kokiose vietose yra tekę įamžinti jungtuves? Gal yra įvykę ir kokių netikėtų, įsiminusių istorijų? 

– Mano fotografuojamos vestuvės – pačių įvairiausių konceptų bei vyksta skirtingose lokacijose. Nuo šventės dvare iki miško jungtuvių ar ceremonijos ant stogo miesto centre.

Dabar jokia konkreti istorija nešauna į galvą, tačiau kiekviena vestuvių diena yra tarsi atskiras pasaulis, kuriame netikėtumai dažnai slypi už kiekvieno kampo. Daug adrenalino gali sukelti netikėtai užklupęs, neprognozuotas lietus, kai griebi tai, kas po ranka ir skubiai neši į pastogę ar laikai palapinės, kurią kėsinasi nunešti vėjas, kraštą. Tačiau šalia gamtos išdaigų yra ir žmogiškasis faktorius – lūžusios kojos, pamiršti dokumentai ar karščio neišgyvenęs tortas. Žinoma, įsimena ne tik smagūs nesusipratimai – visada labai džiugina, kai žmonės į savo šventę „įpina“ ir savo asmenybę bei gyvenimo būdą. Jaunieji yra vykę į ceremoniją dviračiais ar vietoje žiedų pasirinko tatuiruotes. Labai vertinu, jog turiu galimybę užfiksuoti tokias unikalias istorijas. 

– Vartant jūsų portfolio, šmėsteli mintis – šiose nuotraukose visi žmonės tokie gražūs. Agne, kas jums yra grožis? Kaip jį užfiksuoti? 

– Labai džiaugiuosi! Aš manau, kad grožis gali būti labai daugialypis, tiesiog kartais jam reikia tam tikrų sąlygų ir erdvės atsiskleisti. Svarbiausia – žmogaus nesprausti į rėmus, o rasti, kaip asmeniškai prie jo prieiti. 

– Ką dar mėgstate fotografuoti? Ką aplink save labiausiai pastebite, į ką atkreipiate dėmesį? 

– Fotografuoju ne tik vestuves, tačiau dirbu ir su įvairiais prekių ženklais, produktų, maisto fotografija. Įvaizdinės fotosesijos labai skiriasi nuo žmonių fotografavimo per vestuves. Todėl man tai ir patinka – skirtingos sritys papildo viena kitą ir neleidžia atsirasti monotonijai darbe, padeda tobulinti techninius įgūdžius. 

Manau, kad aplinkai esu tikrai pastabi, mėgstu sustoti ir telefonu įamžinti momentus iš pasivaikščiojimų ar tiesiog kasdienybės. Jie nebūtinai turi būti įspūdingi, dažniausiai akį patraukia gražiai krentanti šviesa, įdomiai susidėlioję spalvų deriniai ar juntama to momento nuotaika. Tokios paprastos akimirkos dažniausiai suteikia daugiausia įkvėpimo. 

– Ar turite kūrybinį šūkį? 

– Niekada apie tai negalvojau, bet turbūt kūryboje vadovaujuosi panašiais principais, kaip ir gyvenime – stengiuosi klausyti savęs ir daryti tai, kas man patinka. 

– Atskleiskite, ką reiškia Agnės Katmandu slapyvardis? 

– Slapyvardį susigalvojau mokykloje, vartydama geografijos atlasą, kai akis užkliuvo už skambaus pavadinimo. Katmandu – Nepalo sostinė. Joje dar neteko būti, bet manau tikrai kada nors bus lemta (šypsosi). 

– Papasakokite apie savo vaikystę – tėviškę, šeimą, gimtus namus. Kokį pasaulio pajautimą išsinešėte iš jų? 

– Buvau jautrus ir kūrybingas vaikas, mėgdavau skaityti, klausytis muzikos. Dabar turbūt nelabai daug kas pasikeitė, tik, deja, skaitau mažiau (šypsosi). Nors augau arti gamtos, nelaikau savęs nei visišku gamtos ar kaimo, nei miesto žmogumi. Labai patinka gyventi mieste ir kartais pailsėti, atsigauti gamtoje.

– Kur gyvenime teko mokytis, studijuoti? Ir kokios pamokos įsiminė labiausiai? 

– Mokykloje labiausiai patiko ir sekėsi humanitariniai mokslai, tad ir studijų kryptis – kalbos, komunikacija. Kelias nebuvo labai tiesus, tačiau galų gale baigiau kūrybinių industrijų studijas. Fotografijos nestudijavau, mokiausi savarankiškai – tiesiog ja užsiimdama. Ir vis dar mokausi – mėgstu nukeliauti į konferencijas ar dirbtuves (angl. workshop) užsienyje ir taip pasisemti įkvėpimo, pažiūrėti į savo kūrybą bei darbo metodus iš šono. 

Didžiausia pamoka, apibendrinančia visą mokymosi procesą, išskirčiau ne tik tobulumo siekį, bet ir bendravimą su kolegomis ar bendraminčiais. Dalinantis patirtimi tarpusavyje viskas vyksta daug greičiau, paprasčiau ir suteikia daugiau pilnatvės. 

– Jūsų širdies draugas Rolandas – taip pat meno žmogus. Ar tai jus ir suvedė? Kaip susipažinote? 

– Tiesa, kad abu esame kūrybingi ir smagu, kad galime vienas kitą paskatinti ar pasitarti kūrybos klausimais. Tuo pat metu esame ir labai paprasti bei žemiški, tad tikrai ne viskas sukasi aplink menus – jie tiesiog natūrali mūsų gyvenimo dalis. O susipažinome taip pat per fotografi ją! 

– Gal kada ir Pasvalyje išvysime jo grafičių? 

– Galbūt (šypsosi). 

– Kokį „receptą“ turite – kaip neprarasti gebėjimo matyti grožį, net kai esi pervargęs ir pats apskritai nesijauti gražiu žmogumi? 

– Labai norėčiau turėti tokį receptą, tačiau visi esame tik žmonės, tad tokios dienos yra neišvengiamos. O ir iš tiesų, jei visą laiką mus suptų tik grožis – jis taptų bevertis. Tad lygiai taip pat svarbu nebijoti pastebėti ir ne tokius „gražius“ dalykus ar neteisybę. 

Tas pats galioja ir kūryboje – sunku savęs neteisti, kai esi pervargęs ir nebesinori nieko daryti. Tačiau pastebiu, kad, kuriam laikui atsitraukus nuo darbų, motyvacija sugrįžta savaime. – Ačiū už atsakymus, sėkmės!