Pamažupietė Gintarė: „Stiuardesė su senolės lazdele? Galiu save tokią įsivaizduoti!“

– Šiame darbe nėra nė vienos tokios pačios dienos! – tikina septyniolika metų stiuardese dirbanti Gintarė. Asmeninio albumo nuotr.

Pusryčiai – Londone, pietūs – Paryžiuje, vakarienė – Abu Dabyje. Skamba tarsi milijonieriaus dienotvarkė? Nebūtinai. Taip jūsų gyvenimas gali atrodyti ir tuomet, jei dirbate lėktuvo stiuardu. 

Septyniolika metų po visą pasaulį skraidanti, Vilniuje gyvenanti pamažupietė Gintarė Mellupe yra įsitikinusi, jog tai jos svajonių darbas, kurio nenorėtų atsisakyti iki pat senatvės.

„Tu esi verta daugiau“ 

Gintarės ir dar dviejų jos sesių vaikystė prabėgo Pamažupiuose. 2003 m. baigusi Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės vidurinę mokyklą, kaip ir nemaža dalis to meto jaunimo, patraukė laimės ieškoti į užsienį. 

– Buvau iš tų vaikų, kurie dvyliktoje klasėje nežinojom kuo norim būti. Ir nesupratau, kaip galima žinoti, ko nors nepabandžius. Tad atvykau į Dubliną. 

Tuomet Lietuva dar nebuvo įstojusi į Europos Sąjungą, tad dirbti ir gyventi kurį laiką teko nelegaliai. 

– Pirmasis darbas – valytojos. Mane pasamdė šeima, kurioje žmona sirgo vėžiu. Tai buvo nepaprasti žmonės. Jie man labai daug padėjo ir motyvavo. Ta moteris privertė mane, beveik visiškai nekalbančią angliškai, užsirašyti į anglų kalbos koledžą bei nuolat kartojo – tu esi verta daugiau, privalai tobulėti. Deja, kovą su klastinga liga ji pralaimėjo. Darbas man sekėsi, buvau sutaupiusi daug pinigų, suradusi naudingų ryšių. Tačiau po šeimininkės mirties aš supratau, jog turiu dėti tašką ir judėti toliau. 

Užsieniečių nepriima 

Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, Gintarė įsidarbino gamykloje. Šį kartą jau legaliai. 

– Įmonė gamino priešgaisrines sistemas ir mano darbas buvo sėdėti nuo ryto iki vakaro ir testuoti elektroninius panelius. Aš labai greitai suvokiau, jog nenoriu tokio gyvenimo. 

Gintarė trumpai prityla. 

– Žinote, aš niekuomet nesvajojau apie stiuardesės darbą. Niekuomet neįsivaizdavau, ką reiškia skristi. Anuomet net į Airiją važiavau automobiliu. Ir štai po kurio laiko, gavusi atostogų, pirmą kartą gyvenime skridau iš Dublino per Amsterdamą į Lietuvą. Man buvo devyniolika metų. Troškau kuo greičiau atsirasti namuose. Nebenorėjau grįžti į Airiją. Ir tada pirmą kartą įžengiau į Dublino oro uostą… Tie kylantys ir besileidžiantys lėktuvai, pasitempusios įgulos, jų uniformos. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Aš staiga suvokiau, jog irgi noriu būti čia. 

– Esu linksma, nebijau iš savęs pasijuokti. Tą pozityvumą stengiuosi perteikti ne tik lėktuvo salone,
bet ir gyvenime.
Asmeninio albumo nuotr.

Mintis apie skrydžius užvaldė Gintarę. Kaip realizuos savo svajonę, angliškai beveik nekalbanti mergina neįsivaizdavo, bet tikėjo, jog anksčiau ar vėliau jai tai pavyks. 

Anuomet ji dar dirbo valytoja ir vienas iš klientų buvo airių avialinijų „Aer Lingus“ pilotas. 

– Pasidalinau su juo savo troškimu. Jis ėmė mane įkalbinėti bandyti darbo ieškoti kitose oro linijose, nes atranka į „Aer Lingus“ labai sudėtinga ir užsieniečių jie dažniausiai nepriima, ten dirba tik airiai. Bet aš nenorėjau nieko kito. Buvau tikra, jo kažkada tapsime kolegomis. Ir iš tiesų, vieną dieną (tada jau dirbau gamykloje) tas pilotas man netikėtai paskambino ir pasakė, jog „Aer Lingus“ priima naujus stiuardus. Jis man niekuo padėti negalįs, bet parodys, kur reikia užsiregistruoti. 

Anot Gintarės, eidama į atranką, ji jautėsi tarsi pirmokė rugsėjo 1-ąją. 

– Susitvarkiau plaukus, apsirengiau baltus marškinius, juodą sijoną, apsimoviau aukštakulnius. Mūsų buvo kokie 35 žmonės. Aš – vienintelė užsienietė. Ne visi buvo tokie pasitempę kaip aš. Stebino pretendentai raudonais plaukais, su auskarais nosyje ir tatuiruotėmis. Beveik visą dieną teko pildyti dokumentus. Kaip jau sakiau, mano anglų kalbos žinios buvo labai prastos, tad daug kur aš tiesiog bandžiau atspėti, ko iš manęs norima tose nesibaigiančiose anketose. Po to buvo interviu ir vėl daugybė klausimų. Vieną pamenu iki šiol – papasakoti, kaip įsivaizduoju stiuardesės dieną. Aš iki šiol nesuprantu, kaip su savo baziniu anglų kalbos žinių bagažu sugebėjau tai padaryti. Tačiau kalbėjau taip užsidegusi ir taip energingai, kad, matyt, to pakako, jog manimi patikėtų. Iš visų tą dieną dalyvavusių atrankoje aš vienintelė gavau darbą. 

Apie tai, kad priimta į darbą, Gintarė sužinojo gamykloje. 

– Matau, jog skambina nežinomas numeris, o atsiliepti negaliu – draudžia darbo taisyklės. Nubėgau į tualetą, pakėliau ragelį ir… žemė išslydo iš po kojų. Pirmiausia, ką padariau – paskambinau mamai. Skambučiai mobiliuoju ir dar į Lietuvą anuomet buvo be galo brangūs, bet tada apie tai negalvojau. Šaukiu jai – „Būsiu stiuardesė!“ O mama tyli. Tik tada suvokiau, jog jai nieko nesakiau nei apie savo svajones, nei apie atranką. Kai viską papasakojau – iš laimės žviegėme abi. 

Pirmojo skrydžio nepamirš niekuomet 

Prieš pradedant darbą oro linijose Gintarės laukė intensyvūs šešių savaičių mokslai. 

– Kaip užgesinti gaisrą, kokie yra lėktuvų gaisrų tipai, kokios gali būti avarinės situacijos ir kaip jose turi elgtis komandos nariai, keleiviai, ką daryti, jei žmogų ištiko širdies smūgis, kaip suvaldyti nepaklusnius, girtus keleivius ir t. t. Kiekvieną dieną – nuo ryto iki vakaro. Aš sėdėdavau išpūtusi akis. Gaudžiau kiekvieną žodį ir bandžiau suprasti. O juk buvo kalbama ne šiaip angliškai, bet specifi niais aviacijos terminais. Todėl, kai 17 valandą baigdavosi paskaitos, aš važiuodavau namo, imdavau storą nuo mokyklos laikų likusį žodyną ir versdavau, versdavau, versdavau. Ne tik verčiau, bet ir bandžiau įsiminti tas sąvokas, nes žinojau, jog kitos progos grįžti prie jų nebebus – rytoj bus nauja diena ir nauji dalykai. Rytais jau šeštą valandą būdavau auditorijoje tam, kad iki devintos, kuomet prasidės paskaitos, galėčiau dar pasimokyti savarankiškai. Man atrodo, kad aš per dvylika metų mokykloje nesimokiau tiek, kiek per tas šešias savaites. Buvo labai sunku, bet motyvacija, suvokimas, jog jau viena koja stoviu lėktuve, padėjo nepalūžti. Be to, tai buvo ta akimirka, kai aš pagaliau „perlaužiau“ savo anglų kalbą. 

Stiuardesės kursus Gintarė baigė 2005 metais liepos 7 dieną. 

– Mokslų baigimą su keturiolika ką tik „iškeptų“ stiuardesių nusprendėme atšvęsti pačiame populiariausiame Dublino „Temple“ dvare. Kokia buvo mano nuostaba, kai prie mūsų priėjo barmenas su tortu, o visi baro lankytojai atsistojo ir sudainavo man „Su gimimo diena!“ Apie tai, kad tądien mano 21-asis gimtadienis, draugėms išdavė instruktorė. Airijoje 21-oji sukaktis laikoma ypatinga – tai tikrosios pilnametystės pradžia. Buvau devintam danguje. 

Netrukus merginos laukė ir pirmasis skrydis. 

– Visose oro linijose yra tradicija, kad kai stiuardas skrenda pirmą kartą, lėktuvo pakilimą ir nusileidimą jis praleidžia pilotų kabinoje, todėl tos akimirkos visuomet įstringa ilgam. Mano pirmasis skrydis buvo į Madridą ir sėdėdama piloto kabinoje aš negalėjau patikėti, kokia ruda ir išdegusi žemė, palyginus su žaliuojančiu Dublinu. Tai buvo prieš 17 metų, bet jaudulį prisimenu iki šiol. 

Atlaiko ne visi vyrai 

Prieš vienuolika metų mergina nusprendė grįžti arčiau namų ir apsigyveno Latvijoje. – Per radiją išgirdau skelbimą, jog kompanija „airBaltic“ ieško stiuardesių, tačiau vienas iš reikalavimų – latvių kalbos mokėjimas. Nusiunčiau jiems CV, bet parašiau, jog kalbu tik angliškai, rusiškai ir lietuviškai. Mane vis tiek pakvietė į pokalbį. Kai važiavau į susitikimą, buvau tokia tikra, jog negausiu darbo, kad automobilį trumpam palikau prie įmonės durų. Neatspėjau – mane priėmė. Tada galvojau, jog tai bus tik trumpam – kokiems metams, o po to ieškosiu kito, su aviacija nesusijusio darbo. Dabar, prabėgus vienuolikai metų, aš taip nebegalvoju – neįsivaizduoju savęs kitur. 

Garsūs keleiviai – Gintarės kasdienybė. Su Arvydu Saboniu. Asmeninio albumo nuotr.

Prieš penkerius metus Gintarė buvo suskaičiavusi, jog danguje iš viso be pertraukos praleido metus. Vėliau skaičiuoti liovėsi. 

– Man šis darbas patinka tuo, jog nėra nė vienos tokios pačios dienos. Visada kitas laikas, kita aplinka, kiti žmonės, kita įgula. Kai dirbi su tais pačiais kolegomis, per ilgą laiką atsiranda tikimybė nusibosti vienas kitam, pradėti pastebėti jų minusus. Mums tai negresia. Susitinkam, skrendam ir išsiskiriam. Kartais – savaitei, kartais – penkeriems metams. 

Paklausta, kokie sunkumai lydi stiuardus ir stiuardeses jų darbe, pašnekovė šypteli.

– Kai dirbi mėgstamą darbą, jis niekuomet nėra sunkus. O didžiausias sunkumas – fi zinis krūvis. Pradedant tuo, kad tavo kūnas neturi jokio režimo. Niekada! Tavo režimas – slenkantis darbo grafi kas, kuris nuolat kinta. O ir pats skrydis. Jo metu tu nuolat judi judančiu ir vibruojančiu paviršiumi, todėl kojos yra įsitempusios. Trumpesniuose skrydžiuose nėra taip sunku, bet kai tenka keliauti per Atlantą, po tų keliolikos darbe praleistų valandų atrodo, jog ant kiekvienos kojos uždėta po šimtakilograminį svarmenį. Vos turi jėgų nusigauti iki lovos. Todėl transatlantiniai skrydžiai visuomet būna tik į vieną pusę – su privalomu poilsiu. Tačiau išsimiegi, pailsi ir vėl gali kartoti. Organizmą veikia ir staigi temperatūrų kaita. Išskrendi iš minus dvidešimties, leidiesi į plius dvidešimt. 

Čia pašnekovė priduria, jog jų darbas reglamentuojamas lygiai taip, kaip ir visų mirtingųjų – 8 darbo valandos, dvi išeiginės ir t. t

– Viskas yra skaičiuojama ir griežtai kontroliuojama. Aš dabar auginu dvejų metukų dukrytę Gerdą. Kadangi dirbu latviškoje bendrovėje, pagal jų šalies įstatymus iki trejų metų amžiaus vaikus auginantiems bei dirbantiems tėvams turi būti sudarytos sąlygos dirbti pagal daugeliui žmonių įprastą grafiką. Tai labai patogu, nes man privalo sudaryti tokias sąlygas, kad ryte aš išskrendu, o vakare grįžtu namo. Jokių naktinių reisų ar kelių dienų skrydžių jie man neturi teisės siūlyti. 

Šios profesijos vyrų nėra daug. Gintarės nuomone, šį darbą jie dažniausiai renkasi dėl dviejų priežasčių. 

– Vieni ateina sąmoningai dirbti šį darbą, nes jis jiems patinka. Kiti tiesiog nori save išbandyti. Svajonė būti lakūnu yra viena, visiškai kitaip ji ima atrodyti, kai tu realiai paskraidai. Be to, kaip žinome, gauti piloto licenciją labai brangus malonumas, todėl prieš priimant lemiamą sprendimą jie išbando save stiuardo kailyje. Ir išties būna tokių, kurie neatlaiko sunkaus fizinio krūvio, pasitraukia. 

Apie mitus ir realybę 

Pašnekovė džiaugiasi, jog per septyniolika karjeros metų nė karto neteko patekti į jokią ekstremalią ar nemalonią situaciją. 

– Nei gimdančių, nei alpstančių nebuvo. Čia, Europoje, koks bebūtų maršrutas, visuomet netoliese yra oro uostas, kuriame, esant kokiam nors ekstra atvejui, galima nusileisti per 20–23 minutes. Transatlantiniuose skrydžiuose, žinoma, viskas kitaip, ten jau esi paliktas akis į akį su vienu ar kitu iššūkiu. Laimei, to patirti neteko. Gal esu gimusi po laiminga žvaigžde? 

O tai gal bent įsilinksminusius tėviškėn grįžtančius tautiečius teko raminti? 

– Labai padeda uniforma. Pasakai, ir jie klauso – būna ramūs iki pat išsilaipinimo. Apskritai manau, jog mūsų uniformos turi užslėptą galią – jei tu kam nors nusišypsai, būtinai nusišypsos tau atgal. 

Profesionali stiuardesė pasakoja, jog dažnai tenka griauti daug su jos specialybe susijusių mitų bei stereotipų. 

– Bene labiausiai paplitęs mitas, jog ekipažas turi parašiutus ir nelaimės atveju paliktų lėktuvą. Galiu pasakyti atsakingai – parašiutų nėra ir mes esame visiškai suinteresuoti keleivius saugiai nuleisti ant žemės. Tenka girdėti, jog tualeto turinys iš lėktuvo yra pašalinamas tiesiog skrydžio metu ir gali kažkam užkristi ant galvos. To tikrai nėra – rezervuarai ištuštinami oro uoste. Mitų kategorijai priskirčiau ir stereotipą, kad stiuardesėmis dirba tik manekenės išvaizdą turinčios merginos. Dabar jokių ūgio, dydžio, išvaizdos standartų nėra – reikia tik didelio noro. 

Gyvenimo keliai ir pamokos 

Nusileidusi ant žemės Gintarė nesėdi sudėjusi rankų. Daug sportuoja, mėgsta aktyvų laisvalaikį. Ją galima sutikti ir socialiniuose tinkluose, kur su šmaikščia ironija pasakoja ir apie savo gyvenimą bei darbą. 

– Esu linksma, nebijau iš savęs pasijuokti. Tą pozityvumą stengiuosi perteikti ne tik lėktuvo salone, bet ir gyvenime. 

Dvejų metukų dukrytė Gerda – pametusi galvą dėl lėktuvų. Asmeninio albumo nuotr.

Gintarė su šeima gyvena visiškai netoli sostinės oro uosto. Kylantys bei besileidžiantys lėktuvai – nuolatinis vaizdas pro jų langą. Dėl lėktuvų galvą pametusi ir mažoji Gerda. Ar neprieštaraus mama, jei užaugusi ir ji panorės eiti jos pėdomis? 

– Šiame gyvenime kiekvienas iš mūsų ateinam nueiti savo kelią ir išmokti savas pamokas. Jei panorės – palaikysiu. Svarbiausia, kad nesugalvotų būti pilote, nes mamai reikės labai daug pinigų taupyti (kvatojasi)… O koks bus mano kelias – aš nežinau. Kol aš jausiuosi taip, kaip šiandien – tol dirbsiu. Bet kokiu atveju save kaip senutę stiuardesę su lazdele aš įsivaizduoju (juokiasi).

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

1 Comment

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.