Spalvingas pirmojo techninės apžiūros kontrolieriaus gyvenimo kaleidoskopas

Rolandas Bertašius techninės apžiūros kontrolieriumi dirba jau daugiau kaip 27 metus.

Spalio 15-ąją, 60-ies metų jubiliejų minėjusio transporto priemonių privalomosios techninės apžiūros kontrolieriaus Rolando Bertašiaus pristatyti nereikia ne tik vairuotojams. Komunikabilų, subtilų humoro jausmą turintį pasvalietį pažįsta daugelis gyventojų.

Jubiliejaus išvakarėse su Rolandu kalbėjomės ne tik apie darbo specifiką, jo kaitą per beveik tris dešimtmečius, bet ir apie šeimą, medžioklę, žvejybą bei kitus pomėgius. Visa, kas sudaro svarbiausias į septintą dešimtį įkopsiančio žmogaus portreto dalis. 

Jubiliato gyvenimo kelionė prasidėjo Utenoje. Iš ežerų krašto į Pasvalį tėvai atvyko, kuomet Rolandui sukako treji metai. Iš Rytų į Šiaurės Aukštaitiją persikelti kelininku dirbusį jo tėtį įkalbėjo tuometis Pasvalio kelių valdybos viršininkas Kazakevičius. 

Baigęs Pasvalio vidurinės mokyklos (dabar – Petro Vileišio gimnazija) aštuonias klases, Rolandas įstojo į tuo metu gerą vardą turėjusią mechanikų ir agronomų rengimo kalvę – Joniškėlio žemės ūkio technikumą. Nuo mažens potraukį technikai turėjęs jaunuolis pasirinko techniko mechaniko specialybę. „Įstojau mamai nežinant. Turbūt būtų neleidusi“, – šyptelėjo pašnekovas. Tačiau buvo rastas abiem pusėms priimtinas kompromisas – užuot gyvenęs bendrabutyje, iš namų į technikumą ir atgal kiekvieną dieną važinėdavo autobusu. Rolandas patvirtino tai, ką daug kartų teko girdėti iš technikumą baigusių technikų mechanikų. Šios mokyklos diplomą buvo įmanoma gauti, jei pavykdavo įveikti reiklumu ir griežtumu garsėjusio Vaclovo Motuzo pamokas, per kurias galėdavai girdėti net uodo zyzimą. Baigus technikumą, privalomą poros metų duoklę reikėjo atiduoti sovietinei armijai. Iš jos 1984 m. grįžo į Pasvalį ir įsidarbino tuometėje Tarpkolūkinėje statybos organizacijoje (TSO), kuri vėliau ne kartą keitė pavadinimą. 

Atkūrus Nepriklausomybę užgriuvo permainų lavina. Atsisakyta šiandien šypseną keliančios sovietinių laikų mašinų techninės apžiūros, kuomet prie aikštelėse išrikiuotų žigulių ir moskvičių milicininkas savininkams liepdavo pasukioti vairą ar įjungti posūkio signalą. 

Žaviųjų dukrų Karolinos, Kotrynos ir Šarūnės apsuptyje per šeimos šventę. Asmeninio albumo nuotr.

Prieš tapdamas pirmuoju Pasvalyje techninės apžiūros stoties kontrolieriumi R. Bertašius privalėjo Vilniuje baigti trijų mėnesių kursus. Į juos pasvalietis išvažiavo 1996 m. vasario 5 d. Tų pačių metų pavasarį techninių apžiūrų stotis (TAS) Pasvalyje buvo atidaryta autobusų parko teritorijoje. Belaukiant komisijos verdikto ir įkurtuvių, savaitę teko padirbėti Biržuose. „Iš Panevėžio atvykęs direktorius perdavė kasos aparatą, lapus, pieštukų, šratinukų, nes tuo metu dar neturėjome kompiuterių. Visus duomenis reikėdavo rašyti ranka“, – pirmuosius Pasvalio TAS žingsnius prisiminė pašnekovas. Po simbolinių įkurtuvių mokytis kasos aparato operacijų suskubo pas kolegas į Biržus. 

Pašnekovas prisiminė, kad pirmą darbo dieną atėjęs į Pasvalio TAS suskaičiavo 13 išsirikiavusių mašinų – daugiausia sovietinių žigulių ir moskvičių bei „Gaz“ markės sunkvežimių. Pirmasis Pasvalio TAS kontrolierius tapo liudininkas gana spartaus transporto priemonių virsmo, kol senieji sovietiniai automobiliai tapo savotiška egzotika. Kaip diena nuo nakties skiriasi 1996-aisiais ir dabar naudojama automobilių techninės būklės patikros įranga ir pats darbas, kuriame seniai nebeliko vietos šratinukams ir pieštukams. R. Bertašius prisiminė, kad pirmaisiais darbo mėnesiais stotyje buvo tik šviesų stendas ir rusiškas CO patikros aparatas, tad transporto priemonių būklė buvo vertinama vizualiai. Visi vairuotojai puikiai žino, kaip dabar ir kokia įranga atliekama techninė apžiūra. Visą procesą fiksuoja stebėjimo kameros. Tam, kad iškilus nesutarimams ir skundams, būtų galima peržiūrėti įrašą. 

Turbūt retai kada susimąstome, koks iš tikrųjų yra atsakingas techninės apžiūros kontrolieriaus darbas. Jis būtinas siekiant užtikrinti transporto priemonių saugą bei jomis besinaudojančių vairuotojų ir keleivių gyvybę bei sveikatą. Turbūt visi vairuotojai, atvažiavę į UAB „Panevėžio techninės apžiūros centras“ Pasvalio TAS, įsitikino, kad R. Bertašius ir jo kolegos savo darbą visada atlieka reikliai ir stropiai, kaip to reikalauja kontrolieriaus pareigos. 

Visiems žinoma, kad Lietuvoje vyrauja „nebe pirmos jaunystės“ automobiliai. Didelę darbo patirtį sukaupęs pirmasis Pasvalio TA kontrolierius minėjo, kad pastaraisiais metais šiek tiek jaunėjant automobilių parkui, iš pirmo karto žalią apžiūros rezultatų ataskaitos lapą gauna daugiau kaip pusė klientų. Vieni jų pirmiausia automobilį palieka serviso meistrams ir tik po to važiuoja į TAS. Kiti elgiasi atvirkščiai – iš kontrolierių gavę lapą su surašytais trūkumais važiuoja pas automobilių remonto meistrus. 

Per beveik tris dešimtmečius mūsų pašnekovas tikrino įvairiausių modelių mašinas bei sutiko daugybę skirtingo temperamento, bendražmogiškos kultūros supratimą turinčių žmonių. „Pavyzdžiui, šiandien kelis kartus išgirdau tariant padėkos žodžius“, – kalbėjo R. Bertašius. Tuo tarpu bene nemandagiausiai ir nekantriausiai elgiasi mašinų perpardavinėtojai, vadinamieji „perekupai“. Žinoma, ne visi. Paprastai jie kaip įmanydami stengiasi užmaskuoti parduodamų transporto priemonių defektus. 

Medžioklė „nugalėjo“ žvejybą 

Iš ežerų krašto kilusiam jubiliatui žvejyba tarsi natūraliai turėtų būti įaugusi į kraują. Rolandas pasakojo, kad šiuo pomėgiu jį „užkrėtė“ senelis Domas Bertašius. Būdamas prisiekęs žvejys, jis anūką per vasaros atostogas vežadvosi prie Utenos apylinkėse tyvuliuojančių ežerų. Pasakodamas apie pirmąsias žvejybos pamokas pašnekovas prisiminė, kaip pirmąsias blizges darydavo iš aliumininių šaukštų, o meškerę atstodavo lazdyno kotas. 

Vienas iš stambesnių laimikių. Asmeninio albumo nuotr.

Didžiausias Rolando sugautas laimikis – 17 kilogramų svėręs plačiakaktis. Žuvis buvo ištraukta iš nuosavo tvenkinio. Tačiau didžiausias azartas pagaudavo žvejų meka vadinamoje Norvegijoje, kur ne kartą keliauta su bičiuliais. 

Prieš 23 metus, 2000-aisiais, R. Bertašius susigundė medžiokle. Paklaustas, kokiam pomėgiui dabar skiria pirmenybę, nedvejodamas patvirtino, jog širdis labiau linksta prie medžioklės. Gal todėl, kad mėgsta bendrauti? Tuo tarpu žvejyboje lieki vienas su savo mintimis. Pašnekovas minėjo, kad anksčiau į medžioklę vykdavo kone kiekvieną vakarą, o dabar užtenka karto per savaitę. Kriklinių medžiotojų būreliui priklausantis techninės apžiūros kontrolierius taip pat gali pasigirti įvairiais trofėjais. Pasvalietis minėjo, kad dabar pastebima labai išaugusi elnių populiacija. 

Traukia kelionių magija 

„Keliauti – reiškia tapti didesniu žmogumi“… Šie prasmingi žodžiai priskiriami iš Gripkelių kaimo kilusiam vienam žymiausių Lietuvos keliautojų Antanui Poškai (1903– 1992). Kelionės plečia žmogaus akiratį, pasaulio suvokimą, praturtina žinių bagažą. Didžiojo keliautojo minčiai pritaria ir R. Bertašius. Užaugus dukroms, kartu su žmona Violeta aplankė daug pasaulio šalių. Iš jų bene didžiausią įspūdį paliko šalia Indijos prigludusi Šri Lanka. Pakerėjo egzotiškos salos gamtos grožis, nepamirštamą įspūdį paliko jodinėjimas stambiausiu sausumos žinduoliu drambliu. Lapkritį Bertašiai planuoja poilsinę kelionę į Egiptą. Į piramidžių šalį sutuoktiniai vyksta nebe pirmą kartą. 

Tuo tarpu gimtosios šalies grožį Bertašiai geriausiai pajunta mindami dviračiais.

Dvasinę atramą jaučia šeimoje 

Jubiliato šeima – jautriausia pokalbio dalis. Dėl to, kad Violeta ir Rolandas Bertašiai, susilaukę dviejų dukrų – Karolinos ir Kotrynos, į savo namus priėmė visiškai svetimą, likimo nuskriaustą mergaitę Šarūnę. Tėvišką dėmesį ir šilumą su kaupu ji gavo Bertašių šeimoje. Tad mūsų pašnekovas Šarūnę, dabar ištekėjusią ir vaikų susilaukusią moterį, taip pat vadina dukra. 

Rytoj jubiliejų švęsiantis mūsų pašnekovas džiaugėsi, kad šiemet jis su žmona Violeta jau gavo didelę dovaną. Po 13-kos metų į Lietuvą iš Jungtinės Karalystės su šeima grįžo dukra Kotryna. Ji su vyru ir dviem atžalomis įsikūrė kaimyniniame Biržų rajone. Vyresnioji dukra Karolina su šeima gyvena Pasvalyje. Mūsų rajone liko gyventi ir Šarūnė. Ji taip pat sukūrė šeimą, augina du vaikus. 

Rolandui ir Violetai Bertašiams gyvenimo pilnatvę ryškiomis spalvomis praturtina vis didėjantis anūkų būrys, kuriame jau keturi berniukai ir dvi mergaitės. Taip jau sutapo, kad visos trys dukros turi po dvi atžalas. „Viskas puiku. Kad tik sveikatos nepritrūktų“, – šypsodamasis atsisveikino mūsų pašnekovas. 

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

1 Comment

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.