Senelių namuose vyrų gyvena daugiau nei moterų…

Pasvalio senelių namuose, oficialiai – Socialinių paslaugų centre, gyvena 36 žmonės – devyniolika vyrų ir septyniolika moterų. Jauniausia – 46 metų, vyriausi – du 93 metų senoliai, ilgiausiai šiuose namuose – 21 metus čia gyvenanti moteris.

– Visos vietos pas mus užimtos. Laukiančiųjų eilėje – keturi penki. Kai kurie taip ir nesulaukia, – pripažįsta Rita Gumbelevičienė, Institucinės socialinės globos padalinio vadovė. 

Kaip atsitiko, kad moterys – ilgaamžiškesnės, tačiau Senelių namuose jų gyvena mažiau? 

– Tačiau jos ilgiau gyvena vienos savo namuose, pasinaudoja individualios priežiūros paslaugomis, kai socialinė darbuotoja pati ateina padėti. Moterys dažniau ir labiau ilgisi savo namų, daiktų, jos imasi daugiau mantos, patiria stipresnių emocijų. O vyrams buitis sudėtingesnė, todėl jie pas mus greitai adaptuojasi, – pastebi Rita.

 Senelių namuose keturi kambariai vienviečiai, kituose gyvena po du arba po tris.

Štai 93 metų Jonas Jankauskas iš Tetirvinų čia buvo kartu su žmona, kuri jau mirė: 

– Rugpjūčio mėnesį buvo metinės. Gyvenom vienam kambary. Kiek pajėgiau, padėjau slaugyti, budėti. Nors žmona septyneriais metais buvo jaunesnė, bet turėjo ligų. 

Prisiminęs senolis susigraudina, sako, tos pačios akys ir juokiasi, ir verkia, po žmonos mirties apniko liūdesys, depresija: 

– Nuo 1964 metų kartu gyvenom, vaikų nesusilaukėm. Žmona buvo nepaprastai gera ir darbšti. Dabar jos giminaičiai mane lanko. O aš buvau vienturtis, su mama vienas šeimoje. Jei ne šitie Senelių namai, tai kur dėčiausi. Laimė, kad jie yra.

Jonas vėl susigraudina, kai pasakoja apie vietoj mirusios žmonos į jo kambarį perkeltą 85 metų likimo draugą: 

– Jis už mane jaunesnis, bet labai sunkus ligonis. Paduodu, jei ką galiu. 

Geraširdis senolis džiaugiasi dar vaikštantis, net laiptais laipiojantis, aplink Senelių namus keliskart apeinantis: 

– Pavaikštau, pažiūriu, kaip remontas, nes ir pačiam yra tekę dirbti statybose, ir kolūkio fermose. Daug esu keliavęs. Jei tik atsirasdavo galimybė, tai ir važiuodavau. Didžiuosius Sąjungos miestus aplankiau. Šokau tautinius šokius, dalyvavom Dainų šventėse. 

Jonas Jankauskas atskleidžia, kad namuose likę aštuoni albumai nuotraukų, kurios primena buvus aktyvų gyvenimą: 

– Esu kilęs iš Šunkiškių. Pusketvirtų metų tarnavau armijoje, Baškirijoje…

Senoliui ir dabar įdomu, kas vyksta Lietuvoje ir pasaulyje: 

– Girdėti padeda klausos aparatas. Dažniausiai klausausi radijo, nes ir regėjimas suprastėjęs. Girdėjau, kad šiandien mokytojai streikuoja.

Senelių namų gyventojas šypsodamasis prisiminė, kaip praėjusią savaitę buvo smagu sodelyje socialinių darbuotojų šventėje: 

– Ir koncertas gražus, ir cepelinais privaišino… 

– Mes stengiamės, kad Senelių namų gyventojai pagal išgales būtų aktyvūs, – sako Rita Gumbelevičienė. 

– Apie gyvenimą čia išeitų stora knyga. Tik aš – ne rašytoja, – šypteli individualios priežiūros darbuotoja Gražina Aglinskienė, Senelių namuose dirbanti 22 metus.

Per šitiek laiko neliko nė vieno gyventojo, kuriuos rado, daug gyvenimų prasisuko. Dabar ilgiausiai, 21 metus, čia gyvena Marijona Petrusevičiūtė, į Senelių namus patekusi dėl ligos. 

– Marytė ir piešia, ir armonika groja, bet viską daro pagal nuotaiką, – Gražina pripažįsta, jog šiuose namuose apsigyvena labai skirtingų charakterių, skirtingų vertybių žmonės, buvo ir turėjusių žalingų įpročių, todėl darbuotojams kartais reikia begalinės kantrybės suvaldyti emocijas. – Pasitaiko, kad ir nusikeiki, ir duris uždarai, jog pyktis atlėgtų. 

Žinoma, negali įsižeisti, nes supranti, kad kasdien bendrauji su senais, ligotais, bejėgiais, vienišais žmonėmis. 

Gražina baigusi Panevėžio kolegiją. O štai jos kolegė Pranutė Valantinienė anksčiau dirbo pasienio užkardoje, kurios Pasvalyje neliko, ir pasiūlė važiuoti į Medininkus. Tačiau Pranutė nuėjo į Darbo biržą. 

Senelių namuose ji pradėjo dirbti kiemsarge, valytoja, dvejus metus Vabalninke mokėsi socialinio darbuotojo padėjėja. 

– Čia dirbu jau daugiau nei dešimt metų. Man baisiausia buvo mirties baimė, – Pranutė neslepia apskritai bijojusi mirties. – Jeigu kambaryje sunkus ligonis, su baime verdavau duris. Ir pradėjus dirbti Senelių namuose, neteko mirties ilgai laukti. Beje, mirčių daugiau būtent naktį. Anksčiau pačios turėjom sutvarkyti mirusiojo kūną – nuprausti, aprengti. 

Senelių namų gyventojai įkurdinti antrame ir trečiame aukšte. Naktį kiekviename budi po vieną darbuotoją. 

– Kai jau blogai, pats bandai gaivinti, suteikti pirmąją pagalbą, kviesti greitąją, – sako Gražina. 

Dabar turi ir dvi praktikantes, kurios porą savaičių atlieka pažintinę praktiką. 

– Mūsų gyventojams tai ir kasdienybės paįvairinimas, – pastebi vyresniosios kolegės. 

– Man labai rūpėjo, iš kur šios mergaitės. Bet ne iš mano krašto, – prisipažįsta smalsaujanti šimonietė, gal tiksliau sindriūnietė Emilija Švitinienė, kilusi iš Sokų, sausio mėnesį jai sueis 90 metų, o pusantrų gyvena Senelių namuose. 

Močiutė pasakoja, kad anksčiau atvažiuodavo jai padėti socialinė darbuotoja: 

– Tačiau kambaryje paslydau ir po traumos jau treti metai galiu judėti tik su vaikštyne. Senelių namuose nebuvo vietos, tad keturis mėnesius praleidau Panevėžio slaugoje. Abu mano berniukai gyvena Panevėžyje, storojosi, jog čia patekčiau. 

Paklausta, kokio amžiaus jos berniukai, Emilija šypteli: 

– Vienas berniukas pensininkas, kitas – tolimųjų reisų vairuotojas. Skambino iš Lenkijos. Turiu telefoną, pasišneku. O mano namuose likusi katytė. 

Močiutė nuotaikinga, mėgstanti pokštauti, sako, anūkų neturinti: 

– Tik tris anūkes, tris mergaites. 

Emilija Švitinienė trylika metų su arkliu vežiojo dujas, taigi ir nuo tų laikų daug kas prisimena: 

– Aplanko ir giminaičiai, ir draugai. Kambaryje gyvenam dviese. Labai geros darbuotojos… 

– Skaityti, televizorių žiūrėti galiu, bet viską man reikia paduoti – ir telefoną, ir parkeliuką… Čia labai geras, rūpestingas kolektyvas. Dabar man Senelių namai – kaip savo namai, – po traumos likęs sunkios negalios 63 metų girsūdietis Antanas Janulis čia gyvena ketvirtus metus. 

Darbuotojos pastebi, kad nors jam reikia labai daug pagalbos, tačiau Antanas sugeba išlikti optimistiškas, nuotaikingas, dar ir kitiems pakelti nuotaiką, pajuokauti: 

– Nuo gimimo esu toks optimistas. Kai kas sako, kad mano vietoje išprotėtų.

Antanas puikiai prisimena lemtingą krytį prieš šešerius metus birželį, prieš pat Antanines: 

– Girsūduose dviračiu važiavau parko liepteliu. Iš tikrųjų per griovį buvo permesta betoninė plokštė be jokių atramų. Nuvažiavau nuo liepto, kritau ant galvos ir žmonės mane atrado jau atgavusį sąmonę. 

Sunki negalia girsūdietį prikaustė prie lovos ir vežimėlio: 

– Slaugė dukra. Bet vaikai dirba Pasvaly, sūnus – Anglijoje, ten buvo išvažiavusi ir žmona, prieš pusantrų metų mirė… Žentas išlankstė šakutę, šaukštą taip, kad pats galėčiau pavalgyti. 

Antanas prisipažįsta ne viską valgantis, tad Senelių namuose į tai atsižvelgia, atskirai paduoda, be to, beveik kasdien aplanko pasvalietė sesuo Aldutė Vaičekonienė. Brolis tuoj pasidžiaugia jos šviežiai raugintais agurkėliais. 

Neseniai keitėsi subalansuotos mitybos reikalavimai, pagal kuriuos daugiau turi būti daržovių. Tačiau darbuotojos nuperka ir Senelių namų gyventojų pageidaujamo maisto… 

O Antanas pats važinėja patogiai valdomu elektriniu vežimėliu: 

– Kai būnu Girsūduose, ir draugus vienas aplankau…