– Dabar mano didžiausias darbas – susinešti meduves. O toliau tik spaudau knopkes ir visą darbą atlieka mašinos. Išsuktas medus subėga tiesiai į talpas, – savo naująja medaus išsukimo linija džiaugiasi prie Vaškų miestelio prigludusios jau Šileikonių sodybos bitininkas Dainius Tuominis, ramiai neskubėdamas vienas dirbdamas įrangos minimaliu režimu per valandą išsukantis kone pusę tonos medaus, o jei liniją paleistų visu pajėgumu, jo dar beveik padvigubėtų.
Prisiminėme, kaip gal prieš dešimtmetį važiavome į atokią vienkiemio sodybą, kur stovėjo Dainiaus bitynas. Jis vežėsi visus medkopio įrankius, statė palapinę. O dirbančių rankų šeimoje irgi buvo daugiau – dvi dukros ir sūnus galėjo padėti. Vien atakiuoti korius kiek laiko sugaišdavo!
– Šiandien visi vaikai mokslus baigę, visi dirba ir tik trumpam į namus grįžta. Abi dukros Vilniuje. Gerada – darželio auklėtoja, Glorija – pradinių klasių mokytoja. Sūnus Titas – Šiauliuose įmonės „Bodesa“ vadybininkas, – daugiau nei du šimtus šeimų bičių prižiūrintis Dainius norėtų, kad ateityje kuris nors iš vaikų perimtų jo bityną.
Mažoji Gerada vis kalbėjo svajojanti būti bitininkė, kol po nagu įgėlė bitė. Tino, baisiai skaudėjo ir ši mergaitės svajonė išgaravo.
– Bet juk gali ir vėl pasikeisti, – šyptelėjęs viliasi Dainius.
Jis pats bitininkauja nuo pirmos klasės, taigi daugiau nei keturiasdešimt metų, kai Joniškio rajone gyvenusi močiutė, mamos mama, padovanojo du atskridusius spiečius bičių:
– Buvo ir daugiau anūkų, bet močiutė kažkodėl išskyrė mane. Ji truputį bitininkavo, turėjo aviliukų. Ir aš užsimaniau močiutės dovanotas bites parsivežti. Tėtis kolūkyje dirbo vairuotoju. Sako, nueik pas pirmininką pats prašyti mašinos. Nuėjom pas Klovą, pasakiau, koks reikalas, ir pirmininkas leido važiuoti bičių. Nuo to laiko aš ir bitininkauju. Tėtis gal labiau bitininkas, o senelis bičių tiesiog bijojo.
Kai mokykloje reikėjo parašyti, kuo bus užaugęs, Dainius nedvejojo – bitininkas:
– Vėliau atsirado dar ir girininkas, nes labai patinka miškas, gamta.
Vis dėlto įstojo į Tytuvėnų technikumą mokytis bitininkystės.
– Vėliau dar buvo ūkis, net 550 hektarų žemės. Bet po infarkto, insulto, operacijos supratau, kad viskas, reikia mažinti. Liko dvidešimt hektarų kaip hobis. Per kelias dienas galiu suarti, tiek pat užtenka pasėti, iškulti, – atskleidžia Dainius.
Iki šiol pomėgis ir gamta, ir įvairūs augaliukai.
– Maži vaikai buvo, kai patys pasisodinom pušynėlį. Dabar jame gyvena dvi poros apuokėlių, – sodybos šeimininkas pastebi, kaip užaugo ir pušys, ir vaikai, jau ir žentai atvažiuoja. – O eglėje prie namų auga tarsi amalas, toks šakar makar, kur irgi gyvena apuokėliai. Prieš šešerius metus vilnietis bičiulis Dainius Noreika, vynuogių i r vynų žinovas, kaip šmaikštauja šileikonietis Dainius, šia liga užkrėtė ir jį:
– Turiu per šimtą kelmų daugiau nei 60 veislių vynuogių. Bičiulis man pataria, kaip jas auginti, o aš jam – apie bites. Esu pasisodinęs ir figą, kuri sėkmingai peržiemojo, aktinidijų, trešnių, vyšnių, graikinių riešutų. Vienam gal jau netoli dvidešimt metų. Nuo šio didžiojo tiesiog šiaip sau pasodinau eilutę riešutukų ir štai visi gražiai sudygo.
Beveik visas šimtas sudygo ir abrikosų kauliukų, parsivežtų iš Juodkalnijos, kur Dainius šoko su Pasvalio „Rags“ ansambliu. Ragiečiams abrikosų sodinukų ir padalino…
Tačiau Dainius pasinėręs į bitininkavimą:
– Mano bitės medų renka Raseinių, Anykščių, Kuršėnų krašto ekologiniuose laukuose. Prieš trejus metus pradėjau bendradarbiauti su ekologiško maisto bendrove „Auga“, kuri aprodo nepurkštuose laukuose augančias žoles. O aš renkuosi, kur vežti bites. Usnys, svėrės, rugiagėlės… Ūkininkų tragedija ir bitininkų džiaugsmas.
Pernai jau turėjo atakiavimo stakles, o šiemet sumontuota iš Estijos atkeliavusi visa medaus išsukimo linija, kuri vienu metu apdoroja 80 korių.
– Jie atakiuojami per penkiolika minučių. Atakiavimo peiliai kaitinami 95 laipsnių vandeniu. Staklės dar patobulintos – jeigu lieka neatakiuotų akučių, aparatas jas prapjausto. Atakučiai taip pat išspaudžiami, medus subėga į kaskadinę vonią, – rodo Dainius. – Linija veikia suspausto oro principu, tad tikrai nėra jokių tepalų ir alyvų.
Šileikonietis bitininkas gal jau prieš dvidešimt metų pats susikonstravęs vaško lydytuvą, pats gamina rėmelius, avilius, spietines, dėžes, net medžio apdirbimo stakles pats susimontavęs:
– Mano meduvės trylikos korių, kad būtų lengviau nešti, standartinės – šešiolikos. Pilna meduvė sveria per trisdešimt kilogramų.
Pernai iš Serbijos atkeliavo užsakytas dvidešimties kasečių medsukis lizdiniams koriams sukti.
O kur iškeliauja Šileikoniuose išsuktas medus?
– Kažkiek išvežu į Vokietiją. Bendradarbiauju su Saksonijos bitininkais. Ten labai didelė aromatingo medaus paklausa. Vokiečiai mėgsta įvairių augalų maišytą medų, tačiau jų laukai tokie tvarkingi, tokie išpurkšti. Medų į Saksoniją vežu kokius aštuonerius metus. Pradžioje vokiečiai apvažiavo mano bitynus, ragavo medų ir jiems patiko. Paprašo medaus ir į Angliją, Norvegiją, bet mažiau. Daugiau parduodu Lietuvoje didmenininkams, – atskleidžia Dainius.
