agronomas Leonardas Jakševičius. Aidos GARASTAITĖS nuotr.
– Baigęs Joniškėlio technikumą ir grįžęs iš armijos, jau laisvai galėjau kurtis, ieškotis darbo. Pasvalio žemės ūkio skyriuje pasiūlė Mikoliškį, – 70-metis agronomas Leonardas Jakševičius, paprastai vadinamas tiesiog Levuku, prisiminė, kaip 1973-iųjų birželį atėjo dirbti į Mikoliškio paukštininkystės tarybinį ūkį.
Per pusšimtį metų keitėsi pareigos nuo brigadininko, skyriaus valdytojo iki direktoriaus, keitėsi šio ūkio pavadinimai, savininkai, bet ir dabar Leonardas – žemės ūkio kooperatyvo „Mikoliškio paukštynas“ agronomas.
Keitėsi ir technika, žemės dirbimo technologijos, auginamos kultūros, tręšimo ypatumai, apskritai žemdirbystės kultūra, tačiau visuomet reikalingos žinios, geras savo darbo išmanymas ir tikslumas.
Tad per pietus užlėkęs į namus, po valandėlės Leonardas vis užmeta akį į laikrodį:
– Šiandien laukų purškimas. Turiu ten būti. Atsiprašau…
Dar prieš pietus vyrui paskambinusi Marija Jakševičienė išduoda:
– Levukas suirzęs. Reikia purkšti, o toks vėjas…
Iš tiesų Leonardas santūrus, bet leidžiasi į jaunystės prisiminimus, kodėl jis, aštuonias klases baigęs Panevėžio 5-ojoje vidurinėje mokykloje, pasirinko toliau mokytis agronomijos:
– Iki penkerių metų gyvenau kaime, kuris man ir liko artimas. Vėliau persikraustėm į Dembavą. Dabar mano tėviškės sodyboje namus pasistačiusi dukra Vaidutė. Nenorėjau prarasti tėviškės. Kadangi esu gimęs gruodį, į mokyklą pradėjau eiti šešerių metų, o į Joniškėlio technikumą 1967-aisiais įstojau keturiolikos. Šis technikumas garsėjo paruošiamais stipriais agronomijos specialistais. Jį buvo baigęs ir žemės ūkio ministras Medardas Grigaliūnas. Pagal savo lygį Joniškėlio technikumas galėjo būti Žemės ūkio akademijos filialas.
Šiame technikume agronomijos mokėsi ir iš Varnių kilusi Marija:
– Mūsų draugystė prasidėjo, kai man buvo penkiolika metų, o Levukui – septyniolika. Kartu sutikom Naujuosius 1970-uosius. Jis man padovanojo romaną „Oblomovas“ apie bajoro gyvenimą. Vyras be galo mėgsta skaityti. Nors knyga neįdomi, vis tiek iki pabaigos turi perskaityti…
– Technikume agronomijos mokslas truko pusketvirtų metų. Baigiau 1971-ųjų vasarį, gavau paskyrimą į Panevėžio rajoną, už Krekenavos, o jau gegužę paėmė į armiją. Dvejus metus tarnavau Sovetske. Netoli, Lietuvą matydavau, – Leonardas prisiminė, kokį sujudimą sukėlė Romo Kalantos susideginimas Kaune 1972-ųjų pavasarį. – Kartu tarnavo daug kauniečių. Kai kurie kalbėjo: „Čiupsiu automatą – ir į Kauną.“ Kažkaip atsirito ir iki mūsų tų įvykių atgarsiai…
Marija ir Leonardas susituokė 1974-ųjų balandį. Artėja auksinis vestuvių jubiliejus. Jie – trijų dukrų tėvai, septynių anūkų seneliai ir metukų Emos proseneliai.
– Visoms dukroms vardus išrinko tėtis, – šypteli Marytė Jakševičienė, kurios dar ir 90-metė mama Telšiuose gyvena. – Mūsų jaunėlė – Gryta. Retas vardas, iš pasakos „Jonukas ir Grytutė“. Jos šeima netoli, Stumbriškyje. Gryta – tikybos mokytoja Pumpėnuose ir Naujamiestyje.
Pirmagimė Asta irgi čia pat, Pušalote, gėlininkė, o jos vyras ūkininkauja.
– Dembavoje gyvenanti dukra Vaida – vaikų darželio auklėtoja, – Marytė prisipažįsta, jog tai jos neišsipildžiusi profesinė svajonė.
Kaip ir dar viena – kraštovaizdžio, apželdinimo specialistė. Tačiau šis pomėgis pildosi, puoselėjant sodybos aplinką, gėlynus.
Šiandien sunku patikėti, jog Jakševičiai kūrėsi tik ant pliko lauko pastatytuose namuose. Kur aplinkui plytėjo ganyklos, dabar ošia jų pasodintas pušynas.
– O akmenų vyras priveža, – gražiosios sodybos šeimininkė rodo ir Kidžionių girnapusę.
Marytė namams jaukumo suteikia savo įstabiais rankdarbiais:
– Reljefinis kilimas vąšeliu sunertas iš dviejų kilometrų dviejų šimtų penkiasdešimties metrų. O šios servetėlės tailandietiško nėrimo…
Pusę šimtmečio agronomu vis dar dirbantis Leonardas pastebi, kad dauguma jo buvusių kolegų, mokslo draugų – pensininkai, tačiau dažnas ėmėsi savarankiškai ūkininkauti. Pats yra taręsis su žinomu agronomu talačkoniečiu Petru Šimoliūnu.
„Mikoliškio paukštyno“ kooperatyvas šiuo metu dirba apie pusantro tūkstančio hektarų žemės.
– Yra jo laukų ne vien Pasvalio, bet ir Panevėžio, Pakruojo rajonuose. Toliausiai tenka važiuoti po dvidešimt kilometrų. Todėl turim gerai susiplanuoti darbus. Naktį nepaliksi laukuose brangios technikos, išvogs. Tuomet kartu nakvoti lieka ir žmogus, – atskleidžia ilgametis agronomas. – Pas mus dirba septyni traktorininkai. Dabar pasikeitusi ypač technika. Ji labai moderni. Todėl čia reikia jau gudresnių galvų, reikia ir domėtis, ir išmanyti.
Leonardas pripažįsta, jog visiškai nebetinka pasakymas, jeigu nesimokysi, būsi traktoristas, nes iš esmės pasikeitė darbo kultūra.
– Pasikeitė ir auginamos kultūros – vietoj mėlynuojančių linų geltonuoja rapsai. Tiesa, mūsų žemės ūkio kooperatyvas augina maždaug tūkstantį hektarų kukurūzų. Dalis jų lieka paukščiams lesinti, kiti išvežami kiaulėms šerti, – sako Leonardas, prisiminęs, jog seniau jų ūkis augino daugiau grūdinių kultūrų – kviečių, miežių, taip pat pašarų galvijams, cukrinių runkelių.
