Nuvažiavusi į Grūžių siauruko minėjimą, netikėtai susipažinau su Stase. Ji – buvusi geležinkelio žibintininkė, o didžiąją dalį iš devyniasdešimt dvejų gyvena geležinkelio stoties pastate. Stasės Velykienės gyvenimo istorija netelpa į jokį šabloną…
Iš ten, kur ūžė medžiai
Į Grūžių geležinkelio stotį su vyru Povilu Stasė gyventi atsikėlė 1955-aisiais. Čia ji gyvena po šiai dienai. Amžinatilsį Povilas – iš Butniūnų, ji pati kilusi iš Krinčino krašto.
Apžiūrint senas nuotraukas, ir pačiai Stasei lieka mįslė, kodėl jos tėvai, abu lietuviai, Smetonos laikais susituokė kažkur Rusijoje. O grįžo naujieji Samulioniai atskirai – kiekvienas į savo tėvų namus. Bet greit šeimynai pasidarė smalsu ir Jurgio brolis Kazimieras pėsčias iš Kyburių ėjo į Krinčiną pasižiūrėti bagotos svainės Pranutės. Tuosyk ją ir parsivedė – tokią, kaip stovi.
Vėliau jaunavedžiams leido gyventi tarnų gryčioj Daukniūnuose, pamiškėj. Toje būdelėje ir Stasė gimė. Kaip šiandien moteris prisimena pavasarį ūžiančius medžius… „Kas ten ūžia?“ – klausdavo. „Velykis kiaušinius nešioja“, – jai, vaikui, atsakydavo. „Tai ir paskui sarmata būdavo sakyti, kad aš Velykienė“, – juokiasi.
Motina mirė, kai Staselei tebuvo aštuoni mėnesiai. Atsirado pamotė iš Pasvalio, tačiau, mirus tėveliui, ji pasipustė padus. „Ir tada aš išėjau į pasaulį“, – sako senolė. Jaunystėje tarnavo, sunkiai dirbo ir ne pačius moteriškiausius darbus.
Niūri gelžkelio stotis tapo namais
„Davė Dievas proto nebegyventi pas uošvius“, – pripažįsta Stasė, prisiminusi bendro gyvenimo Grūžiuose pradžią. Jauną Velykių porą apgyvendino geležinkelio stotyje. Tada reikėjo, kad kas pradėtų ten gyventi ir tvarkytis – sako moteris, nes nebuvo nei langų, nei durų, sodo… tik plika žemė ir niūrus pastatėlis. Pirmame aukšte – išvis tik šienas ir malkos. Gavo dviese trijų kambarių butą antrajame ir pradėjo tvarkytis, greit apsodino medžiais, krūmais, gėlėmis.
Vyras gavo darbą prie siauruko – tikrindavo, ar viskas tvarkinga, veždavo žvyrą ir dirbo kitus įvairius darbus. Prisimena – kai dar nebuvo drezinos, vyrai bėgiais važiuodavo nedideliu vežimu, jį reikėjo kojomis varyti. O nuo kalno kaip pasileisdavo…
Įsigyveno, atsirado gyvybės. Kieme ir linksmos vestuvės ūžė. Juolab kad metrikacija – čia pat, pirmame aukšte veikė „apylinkė“. Vėliau į mažąjį kambarį leido mokytoją Danutę – Grūžiuose įsidarbinusiems pedagogams daugiau beveik nebuvo, kur apsigyventi. Gerai sutarė, Stasė vėliau tapo ir jos vaikų krikšto motina. Dar daugiabutyje gyveno geležinkelio meistras Pranas Dominavičius su žmona, rusų Pribitokų šeima, trumpai – tikrintoja iš Panevėžio ir daugiau žmonių.
Kaip siauruko žibintas išgelbėjo gyvybę
Stasė tapo siaurojo geležinkelio žibintininke. Kiekvieną naktį (apie vidurnaktį), prieš traukiniui iš Žeimelio atidundant į Grūžius, turėdavo uždegti lempą. Jei bus tamsu ir nedegs šviesa – gali ir nesustoti. O žmonių laukdavo – tai buvo vienintelis būdas pasiekti Panevėžį, nuvykti pas daktarus ar kitų reikalų sutvarkyti. Grįždavo popiet. Nuvažiuodavo į miestą dar gaidžiams nepragydus ir ilgai laukdavo, kol atsidarys įstaigos ir parduotuvės, – nebuvo pasirinkimo.
– Gerai, kad tokį darbą davė… O tai būtumėm abu numirę, – suintriguoja pašnekovė.
Tą vakarą kaip šiandien prisimena. Pasikūreno, prikišė šiberį. Anglys pečiuje tokios gražios… Tad nuėmė rinkes – tegul eina šiluma. Atsigulė. Nubirbė laikrodis – reikia uždegti lempą pravažiuojančiam traukiniui. „Eik, – sakau, – tu, man taip negera…“ – prašė Povilo. Tik jam irgi sunku atsikelti. „Bet turiu nuomonę, kad man reikia eiti, aš už tai atsakominga. Atsikėliau, ėjau ir prie durų susmegau. Šalia gyveno Pribitokienė. Išgirdo – trinkt, trinkt. Ėjo pažiūrėti, kas čia. Pradarė duris, aš guliu. O smalkės… Gerai, kad užsispyriau eiti. O tai proto tada tiek tebuvo…“
Kai traukiniai nebevažiavo
Kai siauruko apie 1980 metus Grūžiuose neliko, Povilas perėjo į tiltų brigadą, važinėjo į Biržus, Pakruojį, Panevėžį. Norėjo stoti į kolūkį, bet žmona atkalbėjo: „Jam jau metai ėjo, grįždavo prisivaręs. Sakiau: „Iš talkos parėjęs dejuoji – o čia reikės nuo ryto iki vakaro ir dar sekmadienį dirbti. O pensija jau nebetoli. Proto turėk.“ Ir neleidau. Ligšiol nugyvenom, be duonos nebuvom. Nėra reikalo.“
Pati įsidarbino prižiūrėtoja Grūžių klebonijos bendrabutyje – kūreno pečių, tvarkė patalpas. Čia gyveno mokiniai iš Vainekonių, Švobiškio, kitų kaimų. Grūžių mokykloje mokėsi ir Velykių vaikai. Tik ne visi ją pabaigė…
Susitaikyti su tuo, kas nesuvokiama
Iš trijų Velykių sūnų gyvas liko vienas. „Dievas davė, Dievas pasiėmė…“ – su susitaikymu šiandien sako moteris.
Bronius iš armijos grįžo išsiplėtusiomis venomis ir nebegalėjo dirbti vairuotoju, operavosi. Bet… trombozė.
Vytautas mirė dar jaunesnis – vos šešiolikos. „Žinojau, kad Vytukas mirs – daktarai sakė… Ir jis pats žinojo. Kad būtumėm pinigų turėję… Būtų pasiuntę į Maskvą operuoti širdį. Bet kaip nuvažiuosi tokiais laikais?“ – pasakoja.
– Bet daugiau niekas nežinojo. Jis judesio, linksmumo pilnas. Kam čia aiškintis visiems, kad mirsi… „Duok, mama, man laisvai pagyventi – vis tiek ilgai negyvensiu“, – taip sakydavo, – prisimena mama. Nebuvo nusiminęs. Labai mėgo važinėti motociklu. Klausydami gydytojų, tėvai neleido dirbti ūkyje. Bet kai palakstydavo, galėjai net matyti – po maikele širdis muša kaip išprotėjusi. Tačiau iš visų jėgų stengėsi džiaugtis tais keleriais metais, kuriuos turi.
Tik kaip išgyventi paskui?
– Užtat išgyvenau… Verkiau ir verkiau, dieną ir naktį. Ėjau pas daktarą – kad galėčiau… Naktį nubudusi neverkiu, bet man ašaros byra. Akyse stovi viskas, – prityla Staselė.
Joniškėly buvo toks daktaras Valunta. Jo sūnų, pasirodo, traukinys suvažinėjo – kai jau ruošėsi į vestuves… „Ilgai mes abuodu šnekėjome, ir jis verkia, ir aš verkiu. Bet vyriškam gal sunkiau, kaip man. Aš išsiverkiu, išsiverkiu… O jis tik šiek tiek. Ant rytojaus ir mirė… Širdis jam, matyt, neatlaikė. O aš iki dabar maskatuoju“, – prisimena dieną, kai sutiko ir prarado likimo brolį.
– Einu kartą per Grūžius, nieko nematau, tik girdžiu: „Sesut, nustok verkti, vis tiek nebeprikelsi.“ Naujas veterinaras buvo atkeltas ir vis matydavo, kad verkiu. Bet man geriau… Kai Vytukas mirė, tetė alpo. Neverkė. Kai mirė Broniukas, jau galėjo. Turėjome nuotraukų namuose, atsisėdę žvakes uždegam ir nuverkiam. Bet ką padarysi… – ir moters žvilgsnis nusklendžia kažkur, kur aš dar nematau.
Laimė yra ir ji tikriausiai kvepia slyvų žiedais
Stasė šiandien viena gyventi nebijo. Kasdienybėje pagelbėja socialinė darbuotoja, pasišydija jiedvi, pajuokauja – ir smagiau. Vandentiekio namuose nėra, vasarą namuose įrengia lauko dušą. Jai taip tinka. Žiemą dažnai aplanko sūnų Kęstutį, jis gyvena Panevėžyje. Kompaniją kasdien palaiko Musė, draugiška kalaitė. Ją marti Lida reguliariai išveža į šunų SPA, nors atseikėja ten daugiau nei žmoniškoje kirpykloje. Anūkė Inga – Vilniuje.
Grūžiuose Staselė prižiūri šiltnamį, gėlių darželį ir gausų sodelį – kriaušes, vyšnias, obelis… Slyva – parvežta amžinatilsį Broniuko. Kieme veši didžiulis ąžuolas – sodintas jos pačios, gimus pirmam vaikeliui. Ilsisi vakarais prie stalelio medžių paunksmėje, šalia keturkojė draugė. „Pavakarėj ateinu pasėdėti. Taip gražu… Man taip gera, saulė jau už medžių. Savo sodelyje, kur man niekas – nieko. Nei skubėti reikia, nei ką. Dabar Dievuliukas palaistė kapus, pasilaisčiau pomidorus. Ir gerai, ir vaikštau… Aš laiminga“, – su švelnia šypsena apie savo dieną pasakoja Stasytė. Atsisveikindamos apsikabinome. Apėmė ramybė… Taiki ir palaiminga – nepaisant visko.
