Balandžio 10-ąją suėjo šešiasdešimt metų nuo tada, kai repšiškietis Povilas Miškinis įšventintas į kunigus. Šiandien monsinjoras – kraštiečiams gerai pažįstamas Pasvalio šv. Jono Krikštytojo parapijos altaristas, metų pradžioje atšventęs gyvenimo devyniasdešimtmetį. Antrąją šv. Velykų dieną Panevėžio vyskupijos vyskupas Linas Vodopjanovas už jį aukojo iškilmingas Mišias, homilijoje vyskupas emeritas Jonas Kauneckas pasidalijo prisiminimais bei įspūdžiais apie tvirtą ir teisingą Povilo Miškinio charakterį. Švenčių išvakarėse susitikome su monsinjoru ir leidomės į pokalbį apie ilgus metus laikytą paslaptį, tikėjimo iššūkius ir stiprios sveikatos formulę.
Apie svajonę būti kunigu nežinojo net tėvai
„Nesiruošiau tiek ilgai gyvent“, – šmaikščiai jukteli monsinjoras, kai pasveikiname su kunigystės jubiliejumi. O susėdę jo kambaryje atsiverčiame nuotraukų albumus ir pradedame šneką…
2017 metais į Pasvalį Povilas Miškinis atvažiavo ne pirmą kartą – čia 1968–1978 m. dirbo vikaru. Taip pat kunigavo Alantoje, Panevėžyje, Smilgiuose (Panevėžio r.), Vabalninke (šiam kraštui paskyrė net trisdešimt šešerius metus), Biržuose. Nuo ko ši gyvenimo kelionė prasidėjo?
– Svajodavau dar vaikas būdamas. Aš niekam nesakydavau, bet, va, karves ganydamas, prigalvoji… Nežinau, kaip… Atėjo tokia mintis. Tėvai nusivesdavo į bažnyčią. Net nežinau, neaiškūs keliai. Ir nuvedė, – su šypsena prisimena monsinjoras.
Apie svajonę būti dvasininku nėra kalbėjęs nei su tėvais, nei broliu Julijonu – taip pat pasirinkusiu kunigo kelią. Tėvai apie Povilo pasirinkimą taip pat sužinojo jau tik šiam pradėjus dvasines studijas. Pašaukimas brendo tyloje. Šiandien, kai esame įpratę visada viską žinoti, atrodo nesuvokiama – kaip galima išsaugoti tokią didelę paslaptį… „Nesakinėjau niekam. Jei būčiau pradėjęs, gal kur gandai [būtų nuėję], ir užkliuvęs būčiau“, – iš patirties kalba dvasininkas.
Siekti tikslo padėjo tyla
Nuo gimtojo Repšiškių kaimo iki mokyklos Ramygaloje – penki kilometrai, kuriuos kasdien įveikdavo medinėmis klumpėmis. Tiesa, šiandien Petro ir Onos Miškinių sodybos, kur užaugo penki sūnūs, nėra jokių ženklų. „Nieko absoliučiai nebėra!.. Nei tėviškės. Visi laukai tušti likę. Viskas suversta, sugriauta. Eis per sodybą greitasis geležinkelis. Kada čia, užpernai, parvažiavau, ir nieko… Nieko nebeatrasi“, – gyvai prisimena kunigas. – Vasarą tai nieko, bet žiemą užpustydavo. Dabar dejuoja – keliai blogi. Sakau – tu pravesk mūsų laikų keliais. Kaip žmonės gyveno… Ojojoj, kokios klampynės. Pavasarį, kai paleidžia iš mokyklos, nėra tokios vietos, kur neprisemtum. Vis per vandenį reikia bristi, – apie kasdienybę tėviškėje užsimena P. Miškinis. Tas pats kelias ir į bažnyčią Ramygaloje. Kiekvieną sekmadienį – pėsti, kartu su kaimynų šeima. Dabar pats stebisi – kokie buvo pasišventę… Stojimams į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją sutrukdė treji metai privalomos kariuomenės. Išėjo vos po devynių klasių, o grįžus reikėjo pabaigti mokslus: „Grįžau nei pakartas, nei paleistas…“ – sako kunigas. Jau buvo ėmęs galvoti – nebeaišku, kas čia bebus gyvenime. Bet įsidarbino MTS (mašinų-traktorių stoties) buhalteriu, o vakarais mokėsi Ramygalos darbo jaunimo (vakarinėje) mokykloje. Baigęs, 1958 metais, būdamas dvidešimt penkerių, įstojo į seminariją. – Tylėdamas, niekur nesakydamas. Kartu vidurinėje mokėsi komjaunimo sekretorius, prokuroro dukra… Visi tokie. O brolis – jau seminarijoje. Buvome du pirmieji mokiniai – vykdomojo komiteto buhalteris ir aš. Komjaunimo sekretorius parašė straipsnį į Ramygalos rajono „Tarybinę tėvynę“ – kad aš labai pažangus, labai gerai mokausi. Pasakiau, kad galvoju stoti į Kapsuko universitetą (juokiasi). Paėmė ir parašė: „Tarybiniam jaunuoliui būdingos mintys“, – sovietmečio kuriozus prisimena dvasininkas.
Tuokart jo klausė ir kur brolis mokosi. „Žinai, tai kam dar klausi“, – atkirto tada, juk Julijonas jau buvo pirmame seminarijos kurse. „Matai, vienas brolis komunistas, o kitas koks!“ – paskui kalbėjo. „Taip tykiai, niekam nežinant – išvažiavau ir viskas“, – reziumuoja kunigas. O pirmame kurse, važiuodamas autobusu, sutinka tą prokuroro dukrą. Ji porina: „Mat, nieko nenujautėm. Jei būtume žinoję, mes būtume užtaisę – pats būtum neįstojęs į seminariją. Bet ir dabar nevėlu.“ „Nebeužtaisė, taip ir pralindau“, – sako P. Miškinis, visa tai dabar prisimindamas su juoku, ironija ir atlaidžia šypsena.
Laviravo visus penkerius metus seminarijoje
Kunigystės šventimai, kitaip nei dabar, prasidėdavę pirmadienį, trukdavo net tris dienas. Visose Baltijos šalyse tuo metu tebuvo vienas vyskupas, teisiškai galėjęs kunigystės šventimus teikti, – Petras Maželis Telšiuose. O ir klierikų buvo daugiau – 1963-iaisiais su Povilu Miškiniu kunigais tapo dar septyniolika lietuvių ir trys latviai. Vieną svarbiausių gyvenimo dienų monsinjoras prisimena kaip šiandien… Atmintyje ryškus ir nerimas, lydėjęs studijas. Neužteko „pralįsti“ vienąsyk – į seminariją registruodavo tik metams. Kaip bus kitąmet – nežinia. Vis iškvietę, tardydavo saugumiečiai. Jei neužkliuvai – mokslus tęsi. „Negali kalbėti, ko nereikia. Sėdėk, knygą skaityk. Tik taip „pralįsi“. Neužsiimk politika. Jeigu pasirodys, kad daug išmanai – susirink daiktus ir važiuok. Kiek galima, nesusidurk su saugumo atstovais. Kai vasarą paleidžia atostogų, tai reikia jų nesusitikti“, – išdavė absurdišką sovietmečio receptą. Tyla pasiteisino – būdamas trisdešimties, Povilas Miškinis tapo kunigu.
Sunkus gyvenimas kėlė norą mokytis
Visi penki Miškinių sūnūs savo darbais nusipelnė Lietuvai. Povilas ir Julijonas (1935–2021) tapo kunigais, Albertas (g. 1938 m.) – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, Vaclovas (g. 1944 m.) – profesorius, energetikos specialistas, Leonardas (g. 1947 m.) – inžinierius ir verslininkas.
– Dabar nenori [jaunimas] mokytis, nes nereikia nieko dirbti. O jeigu reikėtų… Ganyti avis ar ką – va, ir pradėtų mokytis. Matytų, koks vargas. Išgini, valgyti nėra ko įsidėti – tik duonos, bulvių. Ir tas avinas atima. Jei nesidalinsi – kaip duos su ragais. Kai nebeturi, spakaina galva (juokiasi).
Nuo anksčiausio ryto iki sutemų reikia dirbti. Kai sutemsta, vakarienę valgai, o jau taip miego nori, nebegali, išvargęs… Tėvas sako: „Jei norit, mokykitės, jei ne – eikit ganyti avelių“, – prisimena pašnekovas. Visi broliai pasirinko pirmąjį kelią.
Pats Petras Miškinis baigė rusų mokyklą. Iš pradžių mokytojas nemokėjo nė vieno žodžio lietuviškai, vaikai – nė vieno rusiškai. Bet išmoko kuo geriausiai. „Kai „užėjo“ karas, o tuoj po karo rusai klausia – rusas būsi? Jo akcentas geras. Faktiškai mus tai ir išgelbėjo, kad tėvas kalbėjo rusiškai“, – pripažįsta kunigas.
Motina tebaigė du skyrius, nes jų namas, kuriame buvo pradžios mokykla, sudegė. Bet turėjo labai gerą atmintį ir visas kantičkas mokėjo mintinai. „Aš vis mokausi ir tai neišmokstu“, – jukteli monsinjoras. Be to, buvo labai gera audėja. Kampe stovėjo varstotas – suverpusi linus, vis audžia ir audžia… Atėjęs siuvėjas apsiuva – visi aprengti.
„Prastos žemės buvo senelis nusipirkęs. Kirto krūmus, žemę dirbo. Visur žemumos, balos. Taip ir vertėsi. Palyginus, labai sunkus gyvenimas, vargas buvo. Bet, va, gyveno. O kai „užėjo“ kolūkis, viską atėmė. Vieną karvę paliko. Vaikam pieno niekada neduodavo. Sudeda sūrį ir neša parduoti – gal kokį pinigą gausi… – prisimena. – Dabar padejuoja, kad sunku, brangu. Atsimenu, tai Dievuliau mano. Galvodavom – kada ateis ta diena, kai duos sausos duonos pavalgyti? Tėvas atpjovė, po šmotelį padalino vaikams ir tą duoną ant lentynos padėjo. Ir viskas, nepaimsi daugiau. O valgyt nori… Galvoji – tik duonos pavalgyti ir nieko daugiau nenorėtum. Dabar – tai pyragas neskanus, tai dar kas… Miške būdavo laukinių obuoliukų – maišą parsineši, papili ant sniego, parsineši ir valgai – kokie skanūs…“ – vargus tėviškėje prisimena P. Miškinis.
Religijos priešininkai Pasvalyje ir kiti tarybiniai kuriozai
Nelengvesni buvo ir tie dešimt vikaravimo metų Pasvalyje.
– Kai skirdavo į Pasvalio rajoną, bijodavo visi kunigai. Kaip į kokią bausmę. Bet nieko nepadarysi – paskyrė ir važiuoji. Tuo metu buvau vikaras – atsakomybės mažiau. Bet mūsų viršininkai labai jau… (jukteli) popikti kartais būdavo. „Apšukuodavo“ visus, užtai bijodavo. Tik vos kas – mat tau (trinkteli kumščiu į stalą)! Kuloku kaip duos. Taip pasakyta – taip daryk.
Klebonas prašo sekmadienį paskambinti varpais per sumą. Stapulionis (Antanas Stapulionis, buvęs Pasvalio rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas ir žymus kraštotyrininkas. – aut. past.) sako: „Gerai, leidžiu. Bet tik vieną minutę.“ Bet ta moterėlė nei laikrodžio turi, nei ką… Gal ir sumušė kelis kartus daugiau. Ant rytojaus Stapulionis kviečia: „Buvo sakyta vieną minutę. Kodėl minutę dvidešimt sekundžių skambino? Uždrausiu, išvis neskambinsit“, – prisimena, kaip būdavo „šokdinami“ už visokius niekus. Pats laikėsi patikrintos strategijos – tylėjo, niekur nesikišdavo, nesiginčydavo. O Stapulionis ateidavęs ir šnekėdavęs: „Kada rengsim ateizmo muziejų bažnyčioj?“
Pasakoja ir apie nutikimą Joniškėlyje:
– Prieš kiekvieną šventę – procesija aplink bažnyčią. Bet reikia gauti rajono leidimą. Nuėjo klebonas Varnas pas pirmininką ir prašo. Tas: „Nu, gerai, duodu leidimą. Bet kad nebūtų jaunesnių mergaičių kaip šešiolika metų.“ Kas ten bus, [iš tikrųjų] nesvarbu… Po Velykų pasikviečia: „Buvo sakyta, kad nebūtų jaunesnių kaip šešiolika, o buvo“. Klebonas: „Nebuvo!“ Pirmininkas: „Buvo!“ Abu susiginčijo. Paskambino iš rajono į Vilnių su prašymu tą kleboną išmesti. Ir paskyrė į Vabalninką. Važiuoja registruotis į Biržus, jo klausia: „Ko patį išvijo iš Joniškėlio?“ „Ai, – sako, – su rajono pirmininku susipykom dėl mergų…“
„Svarbu nenusiminti ir gerai maitintis“
Kai teko kalbinti monsinjoro gydytoją Janiną Amitinienę, ji pripažino, kad garbaus amžiaus kunigas – ypač sveikas. Smalsaujame – kokia jo paslaptis?
– Nieko aš sveikatos neturiu (juokiasi)! Visokių operacijų buvo. Faktiškai turėjau numirti kokių septynerių metų. Išvis nebebuvo išeities, – užsimena kunigas ir pasidalija istorija, kaip peršalus reikėjo ne vienos operacijos. „Ką aš dėsiu gabalais į karstą, geriau parsivešiu visą sveiką…“ – pasakęs tėvas. Nuvežė pas labai gerą vaistininką Upytėje. Prisimena, išmėtė votimis, šios pratrūko ir prašviesėjo akyse. Dabar irgi būna, kad reikia pasisveikatinti, vaistus gerti, bet į tai žiūri kaip į natūralų reiškinį: „Tokiam amžiuj nieko nebepadarysi… Jei neskauda – tai blogai. Reikia, kad ką skaudėtų“. O štai, kas yra danties skausmas, nežino ligšiol.
„Ai… – numoja ranka, kalbant apie sveikatą, – svarbiausia tai, kad viskas gerai. O kai pradeda dejuoti, verkti… Per televiziją ar keliaudamas pamatai, kaip vargingai žmonės gyvena [ir nedejuoja]. O pas mus – tai duona per sena, tai dar kas. Ir sau nervus, ir kitam gadina. Nei sveikatos tada, nieko. Nereikia dejuoti. Juoktis ir viskas (šypsosi). Svarbu nenusiminti ir gerai maitintis“, – dalijasi patarimu.
Monsinjoras linki nuoširdžiai bendrauti ir dalintis gyvenimu
– Anksčiau visi bendraudavo žymiai daugiau negu dabar. Šiandien mažai [mūsų] ir belikę… Tada beveik visose parapijose buvo klebonai. Vardinės, jubiliejai, kiti susibūrimai – pabūni, pabendrauji, pasidžiaugi. Draugystė būdavo kilni. Niekur neišvažiuodavo, tai bendraudavo tarpusavy. Dabar kiekvienas turi mašiną, išvyksta į ekskursijas, keliones. O tada gi nebuvo mašinų. Rajone aš tik vienas moskvičių gavau (vieno kunigo brolis buvo Amerikoje, tai atsiuntė į Maskvą, ir parsivariau). Jeigu reikia kur keliauti, vienas nevažiuoji – visi kartu susėda, – pasakojimą apie ilgus kunigystės metus ir juos lydinčius pokyčius tęsia monsinjoras.
– Geriausi metai dabar – nieko neveiki, per langą pažiūri, arbatos atsigeri, nereikia niekuo rūpintis (juokiasi). Iš mūsų kurso likę tik trys. Kiti du – senelių namuose.
vyskupo emerito Jono Kaunecko (iš dešinės) ir gausioje kunigų draugijoje po iškilmingų šv. Mišių Pasvalyje.
Kai dirbi, rūpesčių daug. Anais laikais, ką dirbi – viską su baime. Vabalninke bažnyčia buvo apšildoma, o kur gauti kuro? Reikia vogti! – juokiasi, prisiminęs tarybinį absurdą. – Juk jei žmogelis iš kaimo sušalęs ateina… Vis rūpestis, kaip padaryti, kad visiems geriau būtų, – prisimena klebonavimo rūpesčius.
Na, o kokių iššūkių kyla šiandienos žmogui? Kaip juos atpažinti?
– Buvo priespauda, dabar laisvė. Tačiau per daug didelė moralinė laisvė kartais sugadina žmones. Vieni ar kiti nuklydo, jais paseka ir vaikai. Nieko nepadarysi… Dabar aš nieko prieš – svarbiausia, kad visi bendrautų. Nori tikėk, nori – netikėk. Nėra taip, kad aš darau – ir tu taip daryk. Na, gi pasikalbėkim. Žmogiškai. Ar nebėra kalbos, apie ką pasitarti, pasišnekėti? Pradeda [žmonės] lazdą perlenkti. Su prievarta – nežinau [kur nueisi]…
Nebėra kultūros, atlaidumo, meilės. Visi dejuoja, kad blogai. Ir žiūri, kur prilįsti, prisigriebti, susikrauti turtus. Gyventi reikia visiems. Bendras gyvenimas būtų našesnis.
Atsiranda koks – davai, pagal mane! O bendražmogiškai reikia. Kiekvienas savaip mąstome. Pasitarti, pasitvarkyti, kad visi gyventume gerai, dalintumėmės tuo gėriu, pačiu gyvenimu.
