Žadeikių mėsinės stiprybė – šeimoje

Žadeikių mėsinės branduolys: Santa, Linas, penkiametė dukra Ema ir ponia Nijolė. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Nors lapkričio pradžioje jau bus metai, kaip veikia Žadeikių mėsinė, apie jos egzistavimą sužinojau tik prieš gerą savaitę, kai atsitiktinai šalia Pasvalio turgaus išvydau autobusiuką su įmonės logotipu. Visuomet smagu rašyti apie naujas mūsų krašto įmones, todėl ilgai nedvejodamas susiradau kontaktus ir susitariau dėl pokalbio su jos savininku Linu Balzariu.

Cechą įrengė gyvenamajame name 

Navigacija mus atvedė į Žadeikius. Niekuo iš aplinkinių neišsiskiriantis tipinis anų laikų vienaaukštis baltų silikatinių plytų namukas mus, atvirai pasakius, suklaidino. Kad pataikėme ten, kur reikia, išdavė kieme tvyrantis gardus rūkomos mėsos kvapas. Tačiau kad namo viduje rasime modernias mėsai apdoroti ir perdirbti skirtas patalpas – nesitikėjome. 

– Šią sodybą buvome nusipirkę jau prieš dešimt metų ir tai buvo savotiška poilsio vieta visai šeimai. 

Kai kilo mintis perdirbti mėsą, ieškojome tam tinkamų patalpų. Kažkuriuo metu kilo mintis pasikviesti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos specialistus. Jie pasakė, jog šitų patalpų visiškai užteks tam, kad pradėtume gamybą. Taip ir gimė mūsų fabrikėlis, – įmonės atsiradimo pradžią prisimena Linas. 

Vyras mus vedžioja po švara ir tvarka blizgančius kambarius. 

– Čia – mėsa priimama, čia – pjaustoma ir gaminamos dešros, čia – sūdomi lašiniai ir kumpiai, o čia laikoma gatava produkcija. 

Džiaugiasi sūnaus sprendimu 

Kieme sutinkame Lino mamą – Nijolę Balzarienę. Šią jau ne vieną dešimtį metų turguje mėsa prekiaujančią moterį garantuotai pažįsta kone visas Pasvalys. 

– Aš visą gyvenimą prekiauju mėsa. Man dar teko šiek tiek dirbti toje mėsinėje, kurią visi pasvaliečiai žinojo kaip parduotuvę „ant kampo“. Vėliau, netekus darbo, išėjau į turgų ir jame prekiauju jau dvidešimt vienerius metus, – pasakoja Nijolė Balzarienė. 

Tėvas ir sūnus. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Iš Žemaitijos, Šilalės, kilusi pasvalietė per tiek metų puikiai pažįsta vietinių skonį. 

– Paskutiniais metais žmonės tapo išrankesni – ieško natūralesnių, sveikesnių produktų. Ir tai suprantama – kai dabar viskas taip brangu, visi nori garantuotos kokybės. Didžioji dalis klientų – vyresnio amžiaus. Apskritai dabar žmonių gerokai mažiau liko nei anksčiau. Ir jaunimo tiek nebėra. Būdavo, per vasaras visi suvažiuoja, kepa šašlykus, dešreles… Nors ateina ir dabar vienas kitas. Perka kumpio, dešros. Neatsisako ir lašinių. Tiesa, nori, kad ir lašinukai su raumeniu būtų. Tačiau dabar tokių riebių kiaulių, kaip būdavo seniau, nebėra, tad ir lašiniai kitokie. O kažkada juk patys važiuodavome per kaimus ir pirkdavome kiaules. Būdavo, nuvažiuoji, o ten – sena močiutė ir daugiau nė vieno žmogaus. Tai tekdavo ir man čiupti kiaulę ir kelti į priekabą… 

Moteris akimis palydi per kiemą einantį Liną. 

– Ar džiaugiuosi dėl sūnaus sprendimo pradėti šį verslą? Žinoma! Tegul tik dirba ir jam sekasi. Šis cechas, ko gero, buvo visų bendras sprendimas. Prekiaujant rūkyta mėsa – didesnė apyvarta. Galų gale ir aš su saule nebedirbsiu, man metai iki pensijos liko. O jis sau darbo vietą susikūrė.

Rado kelią į biržiečių širdį 

Linas ant stalo deda dar šiltas, dūmais kvepiančias dešras ir tarsi nujausdamas, ko klausiu, užbėga už akių. 

– Kuo mes skiriamės nuo kitų gamintojų? Ogi va kuo (rodo ranka į rūkyklą, pro kurios plyšius veržiasi dūmai)! Kaimiškas, tikras, natūralus dūmas ir paprastas, visiems nuo vaikystės pažįstamas skonis.

Žadeikių mėsinėje rūkomi kumpiai, šoninė, lašiniai, dešrelės ir net penkių rūšių dešros: česnakinė, servelatas, kumpinė (kapotos mėsos), medžiotojų ir tradicinė kaimiška. Pastarosios gamyboje naudojami tik trys ingredientai: druska, pipirai ir česnakai. 

Receptus kuria visa šeima, o prieskonius parenka Lino žmona Santa. 

– Prieskoniai – mano jurisdikcija, – šypsosi Santa. – Kaip juos parenku? Pačiu patikimiausiu – bandymų ir klaidų metodu. Kažkas pavyksta, kažkas – nelabai. O tai, kas patinka visai šeimai, siūlome ir mūsų klientams.

Tai, kas patinka visai šeimai, siūlome ir mūsų klientams,“ – tikina Santa. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Santa – namišietė. Pagal išsilavinimą – kirpėja, tačiau niekuomet nedirbusi pagal specialybę. 

– Anksčiau dirbau įvairius kitus darbus, o kai ėmiau draugauti su Linu, kai susikūrė šis cechas, dirbu čia. 

Linas ir ponia Nijolė prekiauja Pasvalyje, o Santa jau ketvirtas mėnuo įmonės produkciją siūlo Biržų turgaus lankytojams. 

– Iš pradžių buvo labai sunku, visi mūsų, kaip naujokų, baidėsi. Bet pamažu užsitarnavome biržiečių pasitikėjimą ir dabar turime nuolatinių klientų ratą, kuris pamažu plečiasi. Ar kaimynų skonis skiriasi nuo pasvaliečių? Jie mėgsta valgyti riebiau, – kvatojasi Santa. 

Rūkyti išmokė senelis 

Žadeikių mėsinė savo produkciją rūko du tris kartus per savaitę. 

– Mėsos rūkymas – tėčio darbas. Mes viską suruošiame, o jis rūko, – kviesdamas prie stalo Romualdą Balzarį, tikina Linas. 

Įsikalbame. Pasirodo, gardžios rūkytos mėsos paslaptis ponas Romualdas perėmė iš savo senelio Jono Užkuraičio, kuris gyveno Pakruojo rajone. 

Ponas Romualdas mėsos rūkymo subtilybių išmoko iš senelio. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

– Aš nuo jo nusižiūrėjau kaip ir ką daryti, kokią temperatūrą palaikyti, kaip ją sumažinti, kad mėsa nesudegtų. Rūkymas – toks procesas, kurio negali palikti be priežiūros. Jei tik užkursi malkas ir viską pamesi, tai nežinai, ką rasi. Kokia skanios rūkytos mėsos paslaptis? Rūkymas žaliu medžiu – juodalksniu, baltalksniu. Esmė natūralume, – tikina daugiau negu dvidešimt metų mėsą rūkantis Romualdas Balzaris. 

Būti savo paties šeimininku 

– Geras jausmas būti pats sau karaliumi. Rūpesčių, darbo, atsakomybės yra daugiau, tačiau savo visuomet lieka savo. Ir nors konkurentų netrūksta, tačiau savo rinkos gabalą taip pat atsiriekiame. Tiesa, tam reikia dvigubai daugiau pastangų. Prieš kelis mėnesius ėmėme važinėti į Biržus, neseniai įsigijome prekybinį autobusiuką ir dabar ieškome vietos, kur Pasvalyje galėtume jį pastatyti ir prekiauti savo produkcija. Darbo daug, tačiau rezultatu negaliu skųstis. 

Kalbai pasisukus apie dabartines realijas, verslininkas tikina, jog artėjančios ekonominės krizės ženklus jų įmonė spėjo pajusti. 

Įmonės moto – natūralus dūmas ir paprastas, visiems nuo vaikystės pažįstamas skonis. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

– Žmonės ėmė mažiau pirkti. Jei imdavo visą dešrą, tai dabar dažnai prašo pusės. Taupo. O ir pati skerdiena brangsta kas savaitę. Kai mes pradėjom darbą prieš metus, buvo tas momentas, kai, berods, Kinija atsisakė lietuviškos kiaulienos, ir mėsos buvo perteklius. Tada kelias savaites kiauliena buvo labai pigi. Nuo to laiko nebuvo nė vienos savaitės, kad skerdiena nebrangtų. Be abejo, mūsų pajamas įtakos ir gerokai pabrangusi elektra, – svarsto Linas. 

– Nepaisan to, kaip viskas aplinkui brangsta, nepasakyčiau, kad mūsų produkcija yra brangi. Bet kokiu atveju, ji gerokai pigesnė nei analogiški produktai didžiuosiuose prekybos centruose, – priduria Santa.

Po Europą sklindantis Žadeikių kvapas 

Įmonėje dirba tik šeimos nariai – svetimų žmonių nesamdo. Ar užtenka rankų?

– Mūsų gamybos apimtys nėra didelės, tad viską spėjame patys. Tiesa, taip dirbant laisvas laikas tampa prabanga. Darbo diena prasideda 3–4 valandą ryto, o jei reikia važiuoti į turgų – dar anksčiau. Mėsos rūkymas – taip pat ne greitas procesas. Dešros rūkomos dvylika valandų, kumpiams kartais reikia ir paros. Bet čia yra sodas, prūdas, kuriame auginame žuvis. Mes rūkome mėsą, vaikai poilsiauja ir pramogauja šalia – taip derinam ir darbą, ir laisvalaikį, – atvirauja Linas. 

– Kartais pavargstu nuo to, jog nėra išeiginių, nes nuolat ką nors reikia daryti. Jei dešros nerūkomos, tai reikia jas daryti, jei nereikia daryti, turi jomis prekiauti – užburtas ratas, – antrina Santa.

– Tačiau visus vargus su kaupu kompensuoja grįžtantys pirkėjai. Ir ne tik iš Lietuvos. Mūsų produkcija keliauja ir pas po visą Europą išsibarsčiusius kraštiečius. Dažnai sulaukiame prašymų suruošti lauknešėlį užsienyje gyvenantiems giminaičiams. Kad būtų patogiau, neseniai įsigijome vakuumavimo prietaisą, kuris leis Žadeikiuose išrūkytą mėsą ilgiau išlaikyti šviežią, – džiaugiasi Linas. 

Bendras hobis 

O jei jau Pasvalyje gyvenantiems verslininkams pavyksta ištrūkti iš kasdienės rutinos, abu į rankas ima… meškeres. Mūša, Ustukių karjeras, Kupiškio marios – tai tos vietos, kur galima sutikti Liną ir Santą. 

Stebiuosi ir klausiu, kaip vyras sugebėjo žmoną tokiu nemoterišku pomėgiu sudominti. 

– Tai kad ji dar didesnė žvejė nei aš, – šypsosi vyras. 

– Mane tėtis vaikystėje išmokė. Šalia namų buvo prūdas, jame ir gaudžiau savo pirmąsias žuvis, – šypteli Santa. 

Nors abu aistringi žvejai, tačiau žuvies nevalgo. 

– Atiduodam tėvams, arba jei kas paprašo, parvežam. O jei niekas nenori – tiesiog paleidžiam, – tikina Linas.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

3 Comments

  1. Graži ta Santa…Ai,apie kelbasas .Ką ten kalbėt apie naminį dūmą,kai mes patys be jokių ten pagražinimų žinom jo skonį.Dabar gi krautuvinė ar kiek stambesnių gamintojų produkcija yra mirkoma dūmų kvapo cheminiame tirpale,tad didelė dalis visuomenės ir nežino tikro dešros skonio.Atsimenu maskviečių pieno gėrimą kolūkyje darbuojantis prie bulvių.Jie šviežio pieno tarybmečiu beveik nematydavo,nes jiems tiekdavo iš miltelių gaminamą gėralą.O mes,lietuviukai,net nežinojome, kad tokie surogatai išvis egzistuoja.Tai va ir išėjau iš rašto dėl tikro dūmo skonio įvertinimo.Aikit aikit, bet ir graži ta Santa…

    1. Pažįstu tą,,ėš Jeniškėle“.Na toks nepiktybinis aštunton dešimtin prasprūdęs diedukas.Po teisybe ansai tik gimęs Joniškėly ir dingęs iš jo 67-ais…O šiaip apie kelbasas tai pravdą teisybę pasakė.Ir apie Santą…

      1. Aha,jaučiu kad kiets dieduks.Tik klausims -po Kristaus ar prieš Kristaus gimimą ansai 67-intais dinga ?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.