Mama – į mokyklą, sūnus – į gimnaziją, o dvynius brolius išlydėjo į kariuomenę

Namišių skyriaus pradinių klasių mokytoja Sigita Lapėnienė su sūnumi Dominyku, Pasvalio gimnazistu.

– Prie šio darbo stalo sėdėdavom keturi, o dabar liekam dviese su Dominyku, kuris Pasvalio Petro Vileišio gimnazijoje mokysis trečioje (vienuoliktoje) klasėje, – į ištuštėjusį namų kampelį žvilgteli namišietė Sigita Petruokaitė-Lapėnienė, ankstų pirmadienio rytą į kariuomenę išlydėjusi dvynius sūnus Eligijų ir Edviną. – Jie šiemet baigė gimnaziją ir jau anksčiau buvo apsisprendę tapti kariais savanoriais. Juolab kad dar tvirtai nežino, kur toliau mokytis. Be to, ir įstojus mokslas gali nutrūkti dėl šaukimo į kariuomenę. Draugams taip jau yra nutikę.

O gimnazistas Dominykas dar mėgavosi paskutinėmis šiltomis vasaros atostogų dienomis ir su draugais buvo išlėkę motociklais. 

– Prižadinu rytą vienuoliktą valandą ir pats Dominykas sako, kaip reikės keltis į mokyklą. Žinoma, greitai įpras, teks grįžti prie mokyklinio ritmo. Kai palankus oras, į Pasvalį važinėja motociklu. Tuomet užtenka išvažiuoti pusę aštuonių. O į maršrutinį autobusą jau reikia suskubti septintą valandą, – atskleidžia Sigita. 

Pas mokytoją Sigitą Lapėnienę į klasę ateis trys pirmokai ir penki trečiokai. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Jos vyras Remigijus – ugniagesys, o laisvalaikiu išlėkęs padirbėti pas ūkininkus. 

Pati Sigita Namišiuose – pradinukų mokytoja, šiandien čia bus 24-oji jos Rugsėjo 1-oji: 

– Šiemet turėsiu tris pirmokėlius ir penkis trečiokus. Jau gal dešimt metų dirbu su jungtinėmis klasėmis. Kolegė Virginija Vegienė mokys dešimt antrokų ir ketvirtokų. 

Beje, Namišiuose gimusi ir augusi Sigita 1987-aisiais baigė Manikūnų pradinę mokyklą. Pas pirmąjį mokytoją Povilą Načiūną tuomet buvo septyni ketvirtokai – dvi mergaitės ir penki berniukai. 

Knygoje „Manikūnų mokyklos istorija“ Sigita rašo: „Vaikystės prisiminimas neatsiejamas nuo pradinės mokyklos. Mažas jaukus pastatas. Jame pirmiausia pasitinka pečius, prie kurio šaltą žiemos rytą visi skuba sušilti. Jauki klasė ir ant suolų sudėti rašalo buteliukai, kurių dabar mokiniai net neįsivaizduoja. Ir mokytojas… visada pasiruošęs duoti, ką kiekvienas gali paimti.“ 

– Buvom tylūs, ramūs, o mokytojas mums draugiškas, – Sigita prisipažįsta vienintelį kartą buvusi palikta po pamokų, nes neišmoko Sovietų Sąjungos himno. – Po to metus mokiausi Kiemėnuose, vėliau paskui brolį atėjau į Saločių vidurinę, kurią baigiau 1995-aisiais. Mūsų auklėtoja buvo Anzelma Varnienė. 

Sigita seniai svajojusi tapti mokytoja, tad baigė tuometę Panevėžio konservatoriją, vėliau neakivaizdžiai – Šiaulių universitetą: 

– Į Namišių pradinę mokyklą atėjau 1998-ųjų rugsėjo 1-ąją, tuomet švietimo skyriaus vedėjas buvo Viktoras Rimša. Pirmieji mano mokiniai – dešimt ketvirtokų, po jų – aštuoniolika pirmokų. 

Lapėnų šeima gyvena Naujojoje gatvėje, šią sodybą pirko prieš 22 metus, kaimo pakraštyje per langus veriasi laukų peizažų toliai. 

– Mūsų gatvė seniau buvo vadinama Vystyklų gatvele, nes per Atgimimą, Nepriklausomybės pradžioje kūrėsi ūkininkai, jaunos šeimos augino vaikus ir kiemuose džiūvo vystyklai. Kai atėjau dirbti, tuos vaikus ir mokiau. Bet jie užauga ir dažniausiai išsibėgioja. Ir mano vaikai, ką grįžę veiktų. Nebent patys sugalvotų ką nors protingo, – pripažįsta Sigita. 

Ji sako, kad tik trijų pirmokų dar nėra turėjusi: 

– Tačiau mieliau mokyčiau aštuoniolika, kaip savo darbo pradžioje, nes susidėlioti dviejų skirtingų jungtinių klasių pamokas, kad vaikai būtų užsiėmę ir nesiblaškytų, nėra taip paprasta. Ir ruošiesi ne penkioms, o dešimčiai pamokų. Be to, yra vaikų, kurie mokosi pagal pritaikytas programas. Taigi labai daug individualaus darbo. 

Šiandien į pirmą klasę įžengs trys namišiečiai – dvi mergaitės ir berniukas. – Pirmokai ir apskritai pradinukai labai nori į mokyklą, jie dar smalsučiai, – pastebi mokytoja. 

– Pas mus už sienos pas Auksę Rasevičiūtę eina priešmokyklinukai ir darželinukai. Tai ten kartais būna raudų karalystė. Mūsų mokyklą, tiksliau, Saločių Antano Poškos pagrindinės mokyklos Namišių skyrių lanko ne tik šio kaimo, bet ir Manikūnų bei Kiemėnų vaikai. 

Sigita prisipažįsta, jog kiekvienąkart mokslo metų pabaigoje pagalvojanti, ar jie nebuvo paskutiniai: 

– Suprantu, kad čia iki pensijos neišdirbsiu. Dažnai pasvarstau, ko dar galėčiau imtis. Norėčiau pabandyti, bet kad daugiau nieko nemoku. 

Tiesa, Sigita neslepia turinti keliavimo gyslutę, pati net maršrutus sudarinėjanti: 

– Tačiau gerai nemoku kalbų. Mokykloje mokiausi prancūzų, vėliau lankiau anglų kursus, o šią vasarą dirbant Vokietijoje teko prisiminti rusų, nes šia kalba bendravo mūsų viršininkas. 

Šią vasarą Pasvalio Petro Vileišio gimnaziją baigę dvyniai Edvinas (kairėje) ir Eligijus (dešinėje) su tėvais Sigita ir Remigijumi, broliu Dominyku atestatų įteikimo šventėje. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Beveik du mėnesius Sigita su sūnumi Eligijumi Vokietijoje dirbo logistikos įmonėje, sandėlyje prie pakavimo: 

– Išlaikė egzaminus ir išvažiavom. Grįžom pasiimti atestato, ir vėl – į Vokietiją. Tiesiog kitokios buvo mūsų atostogos, galvas galėjom pravėdinti, nereikėjo galvoti, nebent apie gyvenimo prasmę… 

Bet vis tiek mama su sūnumi savaitgalį ištaikė pakeliauti po Šveicariją: 

– Alpių kalnuose filmavom karvutes su skambančiais varpeliais, Liucernoje Eligijus maudėsi Keturių Kantonų ežere, o aš deklamavau Maironio „Vakaras ant ežero Keturių Kantonų“. Tiesa, sūnus pašmaikštavo, kad Maironis galėjo ir toliau pavažiuoti, kur yra skaidresnių ežerų… 

Anksčiau dvi vasaras dvyniai broliai dirbo Danijoje. Kaip išsitaria mama, nori jaunimas ir automobiliais palakstyti, o tai nepigiai kainuoja… 

Sigita prisimena, kad keliavimo aistra pagavo maždaug prieš ketvirtį amžiaus, kai dar mokėsi Panevėžyje: 

– Verbų sekmadienį su drauge nuėjome į bažnyčią ir išgirdome kvietimą į piligriminę kelionę Paryžiuje. Įspūdžiai įstrigo visam gyvenimui…

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.