Kai šią vasarą su norvege Inger Bekkevik, sena pasvaliečių bičiule, Katkūnuose lankėmės pas Joną Židonį ir atostogaujantį jo dešimtmetį anūką Edviną, atmintyje ir fotografijose liko daug smagių akimirkų.
Kaunietis vaikas nesulindęs į telefoną, o kupinas entuziazmo rodė su seneliu sukonstruotas technikos įdomybes ir net nubėgo į ganyklą iki karvės Rožytės, kuri dabar jau antra savaitė turi veršiuką.
– Edvinukas man ir melžti yra padėjęs, veršiukui vardą įdeda. Kai pernai Ferdinandas buvo parduotas, buvo ir ašarų, – senelis Jonas pastebi, kaip greitai vaikai prisiriša prie gyvulėlių. – Turėjom ir vištų, bet lapės išpjauna. Auginom triušių, tačiau kas tokius mielus ir švelnius draugus paskui suvalgys.
Užtat turi tris katinus…
– Nors penkiolika metų gyvenu Kaune, ir vyras Deivis kaunietis, tačiau kas dvi savaites būtinai turim atvažiuoti pas tėtį į kaimą, – Edvino mama Edita prisipažįsta, kad jų šeima esantys gamtos vaikai, o Katkūnuose prie daugiabučio namo susikūrę tarsi atskirą atgaivos oazę, vasarą į butą ateina tik permiegoti.
Ir Jonas Židonis primena, kad seniau šis aštuonbutis namas buvo pilnas žmonių, panašus į bičių avilį, o dabar gyvenama vos trijuose butuose, pirmas aukštas tuščias.
Edita sako nenorėjusi iš šio buto kraustytis, nes vis tiek čia likusi mamytės Rasos dvaselė.
Mama mirė, kai Edita ir keturi jos broliai buvo mokinukai, mažieji dar nėjo į mokyklą. Penkis vaikus užaugino tėtis. Dabar sulaukęs penkių anūkų, kuriems pas senelį pasodinta medžių alėja – ąžuolai, uosiai, beržas.
– Mano sūnūs – dešimtmetis Edvinas ir aštuoniolikmetis Eitvydas ir Norvegijoje gyvenančios vyriausiojo brolio Egidijaus šeimos trys sūnūs – Kasparas, Karolis, Kajus, – atskleidžia Edita.
Tačiau užsienyje gyvenantys vaikai į Katkūnus atvažiuoja gana retai…
Vasarą kaime gyvenimas prisipildo šurmulio. Ir Katkūnuose pas Edviną atvažiavo jo kaunietis draugas Majus.
– Mano brolis Mindaugas, puikiai gaminantis maistą, prikepė bandelių, pamelžėm pienelio, – apie kaimiškų vaišių gardumėlį pasakoja Edita. – Namuose ir sūris spaudžiamas, ir sviestas mušamas. Kadangi vyras žvejys, atsivežę iš Nemuno žuvį rūkėm. Ir dar ėjom į mišką grybauti. Ir daržoves konservavom. Visko nespėjom, tad jau iš Kauno nusiunčiau broliui Mindaugui mūsų mėgstamos burokėlių ir paprikų mišrainės receptą. Jis išvirs…
Edvinas pas senelį Katkūnuose dar paatostogaus, o vėliau savaitę praleis sporto stovykloje. Berniukas lanko rankinio treniruotes.
Žinoma, technika tiesiog traukte traukia – Edvinas ir bagiu pralekia, ir prie traktoriaus vairo sėda.
– Seną žoliapjovę, „Ural“ motociklą kartu remontavom. Edvinukas tuoj varžtelius atsuko, – Jonas Židonis džiaugiasi smalsiu pagalbininku…
Senelis ne tik nagingas meistras, bet ir mėgstantis tapyti:
– Tapyba – daugiau žiemą, kai lieku vienas su savo mintimis. Susitvarkau ūkį ir sėdu prie paveikslų.
– Kai staiga netekom mamos, tėtis mus augino vienas, bent jau mes nieko nežinojom. Sakė vaikų netraumuosiantis. O dabar įpratęs vienas, nors ir pavargsta, ir kartais liūdna. Pavasarį savaitę pas mus Kaune pabuvo, remontą darėm, bet vis ką nors aplankydavom. Tėtis – smalsus, jam įdomu ir į muziejų užsukti, – pastebi prie Nemuno gyvenanti ir prie baldų dirbanti Edita. – Aš tėčiui pavydžiu kaimo ramybės, o jis kartais pasiilgsta miesto šurmulio ir naujų įspūdžių.
