Nuo pamato iki paminklo: Pasvalyje pratęsė šeimos amatą

Kalbėjomės su Deividu Sakalausku – paminklininkų šeimoje Šiauliuose augusiu ir šį amatą Pasvalyje pratęsusiu verslininku. Nuo keturiolikos padėdavęs tėčiui prie kapų rengimo darbų, šiandien jis vadovauja augančiai savo įmonei. Šnektelėjome apie kelią į Pasvalį, paminklų verslą, pasidomėjome, ir kokios mados dabar vyrauja kapinėse.

Kapus tvarkė jau paauglystėje 

Deividas Sakalauskas – kilęs iš Šiaulių. O giminės amato ištakos – netoli esančiame Pašiaušės kaime. Senelis Jonas Čyvas čia įsigijo kolūkio patalpas ir pradėjo dirbinti paminklus, įkūrė cechą. Yra atstatęs ir daug tremtinių paminklų. Po kurio laiko amatą perėmė ir verslą pratęsė jo sūnus Gintaras. Cechui vadovauja ligšiol. 

Deividas pas tėtį dirbo nuo keturiolikos. Jau pats kapuose betonavo, statė paminklus. Ir „užsikabino“. Ilgainiui šio amato subtilybių išmoko nuo A iki Z. Kai rado žmoną iš mūsų krašto, tėtis pasiūlė: „Viską moki, viską žinai, įsikurk Pasvalyje.“ 2011 m. atidarė pirmąją aikštelę Stoties gatvėje. Čia ir susitikome kalbėtis – ten Deividas įsirengęs darbo kabinetą. Kartu pasitinka ir šunelis Čipsas, sveikinantis klientus. 

Pradėjęs nuo betonavimo darbų, šiandien vyras vadovauja verslui – įkurtos dvi aikštelės mūsų mieste (Stoties gatvėje ir prie kapinių už parko) bei viena Biržuose. Įsikūręs Pasvalyje, kurį laiką kapinėse irgi darbavosi pats, o vadovavimui atsidėjo nuo 2015 metų. Šiuo metu du įmonės vyrai darbuojasi kapinėse, dar du – aikštelėje. Atlieka visus kapavietės rengimo darbus – nuo pamatų liejimo iki raidžių kalimo. 

Amato Deividą tėtis ir mokė – visa tai iš šeimos. Bet baigė ir universitetą – turi statybos darbų organizatoriaus išsilavinimą, taip pat yra kvalifikuotas aplinkosaugos ir darbų saugos inžinierius. Nors konkrečiai pagal specialybę dirbti kol kas neteko: „Verslas yra verslas. Nors ir mažas, bet pragyventi galiu. Ir dirbu sau – nereikia niekam atsiskaityti, nesu pririštas“, – sako pašnekovas. 

Darbas kapinėse – nelengvas. Kas taip „užkabino“? 

– Net nekilo klausimų. Tėvas dirbo su paminklais. Buvo įprasta, kad reikia padėti pakelti, panešti – buvau įtrauktas nuo mažumės. O vėliau rado ir statybininką, kuris mane mokintų, kai išėjau dirbti į kapus. Patiko man. Kai pabaigi sutvarkyti kapą, prieini, matai – va, kaip gražiai atrodo… Malonu, kai žmonės pagiria, kad gražu pažiūrėti.

„Užsikabinau“ ir viskas savaime išėjo. Dabar, net po dešimties ar penkiolikos metų, eidamas pro kapines Šiauliuose žinau, kur mano daryti kapai. O pristatyta šimtai… Sezono metu – apie šimtą šešiasdešimt ir daugiau, dirbant kasdien (nebent lyja). 

Pasvalyje sukūrė ir šeimą, ir verslą 

2011 metais Deividas atvyko į mūsų kraštą. Vedė pasvalietę Viktoriją, įkūrė savo verslą ir štai jau daugiau nei dešimt metų šiaulietis kuria laimę Pasvalyje. 

Pora susipažino, kai Viktorija studijavo Šiauliuose, būsimo vyro gimtinėje. Ji dirbo administratore sporto klube, kai Deividas ten lankėsi. 2010 m. jau drauge išvyko į Angliją, dirbo fabrike. Ten sulaukė ir dukrytės. Grįžę į Lietuvą susituokė. Dar buvo minčių važiuoti atgal, bet tėtis paprotino: „Vaikeli… Kažkur kažkam dirbsi? Ar kursi savo?“ Nusprendė Pasvalyje įsigyti būstą ir čia pasiliko. 

Investicijos pradžioje buvo minimalios, tačiau nuo ko nors pradėti reikia. O kartu su verslu augo ir dukrytė. Šiandien Emilijai – vienuolika. 

Šeima priprato, kad Deividas namo grįžta tik gerokai vakare – juk darbą pradėjus, jį reikia pabaigti… Darbo valandų jis irgi neskaičiuoja. Tai tapo įprasta. Vasarą, kol oras leidžia, nėra jokių klausimų – reikia užsidirbti. 

Kol kalbėjomės, Deivido telefonas skambėjo jau nepasakysiu kiek kartų. „Esu paskaičiavęs – būna, per dieną vasaros sezonu sulaukiu šimto keturiasdešimties skambučių. Darbuotojai, klientai, o prieš Motinos dieną – daug norinčių atnaujinti skaldelę“, – atskleidžia vadovas. Užsakymų šiandien turi iki rudens pabaigos! Kiekviena diena suplanuota, tik spėk. 

Paminklininkystė – sezoninis darbas. Tad žiemos mėnesiais, po intensyvių vasaros darbų, darbuotojai ilsisi. Deividas tuo tarpu planuoja užsakymus kitam sezonui šeimos ceche Pašiaušėje. Ten gaminami laisvi paminklai, ruošiami borteliai, poliruojamos plokštės. O kai tik gali – su šeima išvyksta į kelionę. Atostogauja „lietuviškai“ – Turkijoje arba Egipte. Mėgsta nuvykti ir prie savo pajūrio, į Palangą. Juk atgauti jėgas tikrai norisi… Vyras džiaugiasi, kad vasarą pavyksta užsidirbti tiek, kad žiemą galėtum leisti sau pailsėti.

Kapams žmonės lėšų negaili, bet nori daugiau paprastumo 

Šiandien žaliavos brangsta greičiau nei spėjame planuoti pirkinius… Automatiškai kyla ir gaminių kainos. „Armatūra pabrango net trigubai. Brangsta ir darbo jėga. Nebėra žmogaus, kuris, kaip anksčiau, dirbtų už minimalų atlygį. Bet ateinantys klientai visa tai supranta. Juk, kas dabar atpigo? Viskas kyla“, – kalbamės apie aktualijas. Nors metas – kupinas iššūkių, verslininkas į ateitį žiūri be baimės: „Bus, kaip bus. Einame, judame.“ 

D. Sakalauskas pasakoja, kad dabar daugėja žmonių, norinčių kapus tiesiog uždengti plokštėmis. Iš dešimties – maždaug šeši tokie užsakymai. Suprantama – juk tai vėliau reikalauja mažiau priežiūros. Paminklai, kaip ir visa kita, taip pat turi madas. Meistras sako, jog čia situacija panaši – yra, kas dar nori įmantrių „išraitymų“, bet daugėja prašymų padirbinti klasikinius, paprastus ir kuklesnius paminklus. Populiarėja minimalizmas. 

Deividas pripažįsta, jog mumyse giliai įsitvirtinęs požiūris, kad kapai turi būti tvarkingi. O ir pinigų lietuviai (tarp jų ir pasvaliečiai) tam negaili. Atskleidžia susiduriantis su paradoksu – brangiais automobiliais atvykstantys klientai neretai gaili kiekvieno cento, o bobutės linkusios „pasispausti“ ir už sutaupytus pinigus kuo gražiau sutvarkyti artimųjų kapus. Trys keturi tūkstančiai kapų tvarkymui lietuviams atrodo labai normali suma. 

Klientai pirmiausia užsuka į aikštelę apžiūrėti jau nukaldintų paminklų, taip pat atsineša ir nuotraukų, nupasakoja savo viziją arba drauge pasivaikšto po kapines ir išsirenka tai, kas patinka. Deividas pataria, konsultuoja, tačiau suteikia laisvę: „Galiu padaryti bet ką – o žmonės renkasi, kas jiems labiau prie širdies.“