Debiutuojanti menininkė: „Gyvenimas mums siunčia tam tikrus signalus“

Pasvalietė Monika Zajarskienė įsitikinusi, jog tik atradęs save žmogus gali pajusti tikrą gyvenimo pilnatvę.Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Rytoj, lapkričio 26 d., 16 val. Pasvalio Mariaus Katiliškio viešojoje bibliotekoje bus pristatyta debiutinė pradedančiosios menininkės pasvalietės Monikos Zajarskienės tapybos darbų paroda „Signalai“.

Parodos išvakarėse aplankėme Moniką ir pro langą stebėdami Svalios fone krentantį pirmąjį šių metų sniegą kalbėjomės apie savęs paieškas, meninės prigimties atradimą bei nepaprastus gyvenimo siunčiamus signalus.

„Vieną rytą supratau, kad mano gyvenimui kažko trūksta“ 

Dauguma pasvaliečių tikrai pažįsta Monikos vyrą Donatą Zajarską, kuris jau ne pirmus metus užsiima reklamos gamyba. Mūsų šios dienos herojė labiau žinoma jaunosioms mamoms – netoli turgaus veikiantis vaikų žaidimų kambarys „Naminukas“ yra daugelio mažųjų mėgstama laisvalaikio bei švenčių praleidimo vieta. Be to, ji groja neseniai įkurtoje muzikos grupėje „Discovers“. 

Monika gimė ir augo Girsūduose, po to mokėsi Pasvalyje. Būdama 16 ar 17 metų ėmė draugauti su savo būsimu vyru Donatu. Baigusi mokyklą, kartu su juo išvažiavo į Vilnių studijuoti reklamos vadybos.

– Nuo mažų dienų buvau svajingas vaikas, gyvenantis savo susikurtame fantazijų pasaulyje. Kai atėjo laikas rinktis studijas, per daug negalvojau, kur stoti. Ėjau ten, kur rinkosi ir mano draugai. Nors studijos ir nepatiko (iš karto supratau, kad vadyba – ne mano sritis), visgi jas baigiau. Traukė kūryba, tad pradėjau mokytis reklamos dizaino, maketavimo. Kai vyras Pasvalyje įkūrė verslą, iš pradžių dirbome kartu. Aš – kaip kūrybinė dizainerė, jis – kaip vadybininkas. Kūrybinis darbas patiko, tačiau tai buvo reklama. Kad ir kaip besistengtum, kad ir kokias idėjas siūlytum – galutinį žodį visuomet taria užsakovas. O tai varžo. 

Gimus sūnui Aronui moters galvoje gimė naujo verslo idėja. 

– Mintis sukurti vaikų žaidimų kambarį buvo labai patraukli. Ir vaiką augini, ir pinigų užsidirbi (šypsosi). Tačiau nors ir turėdama puikius namus, sveiką sūnų, mylintį vyrą, gerą darbą, moteris prisipažįsta nejautusi gyvenimo pilnatvės. – Labai gerai pamenu tą rytą. Vyras išvežė sūnų į darželį. Aš atsisėdau ir ėmiau galvoti – turiu viską, apie ką žmonės tik gali pasvajoti, tačiau labai aiškiai jaučiu, kad kažko trūksta. Tarsi milžiniškoje dėlionėje trūktų vienos detalės. Ir man pasidarė taip liūdna… Tuomet aš pasinėriau į savęs paieškas. Pradėjau save analizuoti, skaityti daug knygų, klausinėti tėvų, kokia aš buvau vaikystėje, apie ką svajojau, kuo gyvenau. Tai buvo labai nelengvas kelias. Mes labai lengvai galime kalbėti apie kitus, spręsti svetimas problemas, bet kai reikia atsisukti į save… Man prireikė nemažai laiko tai suprasti. Ir tie piešiniai, tos drobės padeda man atrasti tai, ko visuomet taip trūko – pačią save. 

Bėgo iš dailės pamokų 

Monika prisipažįsta niekuomet nelankiusi jokių dailės būrelių ir teptuką rankose laikiusi tik pradinėse klasėse. 

– Paaugusi aš bėgdavau iš dailės pamokų. Man atrodė, kad jos – bereikalingas laiko gaišimas. 

Tačiau prieš gerus pusantrų metų moteris staiga pajutusi norą piešti. Atsivertė pirmą pasitaikiusią dailės reikmenimis prekiaujančią interneto parduotuvę, užsisakė pirmų pasitaikiusių dažų ir… 

– Kai pirmą kartą paėmiau į rankas dažus, apėmė labai keistas jausmas. Protu suvokiau, jog nedarau nieko neįprasto, juk daugybė žmonių mėgsta piešti. Tačiau tą akimirką viduje jaučiau, jog tai yra kažko naujo ir labai jaudinančio pradžia. Pirmas paveikslas buvo anaiptol ne šedevras. Aš tiesiog maišiau spalvas ir piešiau linijas, brūkšnius… Tačiau pats procesas buvo kerinčiai įtraukiantis. Galėjau atsipalaiduoti ir daryti tai, kas man patinka. Jaučiausi laisva ir nepriklausoma. Buvau… savimi. 

„Aš vis pyliau ir maišiau dažus, ieškojau potėpių, atspalvių, formų. Ieškojau tos unikalios, man vienai labiausiai priimtinos technikos. Ir tai buvo anaiptol ne pats lengviausias kelias.“ GARASTAITĖS nuotr.

Dailininkė pasakoja, kad tapyba užvaldė jos visą esybę. Kadangi tai tebuvo pirmi žingsniai, teko daug ką išmokti ir sužinoti. Tam Monika pasirinko patį ilgiausią ir kartu patį efektyviausią – bandymų ir klaidų kelią. 

– Visi namų stalai, grindys buvo užversti šūsniais popieriaus lapų. Aš vis pyliau ir maišiau dažus, ieškojau potėpių, atspalvių, formų. Ieškojau tos unikalios, man vienai labiausiai priimtinos, technikos. Ir tai buvo anaiptol ne pats lengviausias kelias. Nuolatiniai nusivylimai, nuolatinis žinojimas, jog kažkas vis nepavyksta gesino užsidegimą. Tačiau aš vėl ir vėl sau kartojau – jei nepatinka rezultatas – galiu padaryti geriau. Ir vieną kartą man tai pavyko. Kai tai atsitiko, apėmė labai dvejopi jausmai. Ir džiaugiausi radusi tai, kas man patinka, ir išsigandau, ką su tuo dabar reikės daryti. 

Tie pirmieji pavykę eskizai dabar stovi matomiausioje Monikos dirbtuvių vietoje. 

– Kai būna sunku, kai kažkoks darbas „pakimba“ – visuomet pažiūriu į juos. Jie – tarsi sėkmę nešantis talismanas. Tarsi vedliai. 

Susikalbėti su žmogumi ir gyvenimu 

Monikos Zajarskienės tapyboje gausu formų ir simbolių. 

–Aš visuomet žinojau, jog mano darbuose nebus tobulo medžio, horizonto ar žmogaus. Perteikti jausmus, priversti pajausti, susimąstyti – tai mano tikslas. Mane visuomet traukė žmogus, jo emocinė būsena, santykis su gyvenimu. Dažnai klausiu savęs, o kaip mes palaikome ryšį su gyvenimu, kaip kalbamės su juo. Atsakymas – signalais. Gyvenimas mums nuolat siunčia signalus. Kartais gražius, kartais kupinus skaudžių išgyvenimų. Ir visuomet išlieka atviras klausimas – ar mes tuos signalus išgirsime, ar užsidengsime ausis. Todėl ir paroda vadinasi „Signalai“. Aš galvoju, jei save įstatai į geras vėžes, gyvenimas pats tave nuveža ten, kur reikia. Kai pradėjau būti savimi, viskas pasidarė labai lengva. Manau, kad šiame etape aš labai gerai susikalbu su gyvenimu. 

Superherojai 

Tapydama pasvalietė klausosi džiazo. Įkvėpimo ieško šiuolaikinių lietuvių menininkų darbuose. Mėgstamiausia autorė – Gia Ram, kurią Monika vertina už savitą stilių ir ypatingą laisvės pojūtį mene. 

„Visuomet su didžiule pagarba žiūrėjau į menininkus. Ir buvo labai nedrąsu save taip pavadinti. Tačiau aš galvoju, kad jei kažkam nuoširdžiai atiduodi visą save, savo sielą ir širdį – tu tas ir esi. Aš esu menininkė.“

– Labiausia man patinka, kai žmonės pasakoja, ką jie mato mano paveiksluose. Laivai, plaukiantys, skrendantys žmonės ir t. t. O štai sūnus Aronas visuose mano darbuose pastebi superherojus (juokiasi). Kiekvieno matymas yra unikalus ir visiškai skirtingas. 

Monika nedrąsiai save vadina menininke. 

– Visuomet su didžiule pagarba žiūriu į šios profesijos atstovus. Ir buvo labai nedrąsu save taip pavadinti. Tačiau aš galvoju, kad jei kažkam nuoširdžiai atiduodi visą save, savo sielą ir širdį – tu tas ir esi. Aš esu menininkė. 

Tikisi pakalbinti žiūrovus 

Monikos darbams būdingos ramios, prislopintos spalvos. Daugelyje iš jų galime išvysti lengvai atpažįstamus žmonių siluetus. Jie, kaip ir kiekvienas žeme vaikštantis homo sapiens, nėra tobuli, tačiau anaiptol netušti. 

Metus pirmą žvilgsnį į piešinius tarsi norisi atsainiai mestelėti – „Primityvu!“ Tačiau stabtelėjus ilgiau, netrunki pajusti, kaip autorė meistriškai (sąmoningai, o gal pasąmoningai) žaidžia su linijomis ir formomis, kurios netrunka virsti užuominomis, klaustukais, žaizdomis ir neišpasakotomis istorijomis, kuriose kiekvienas gali atrasti dalelę savęs. 

Monikos darbams būdingas žmogaus motyvas.

– Kai tampi matomas, natūralu, jog atsiranda daugiau į tave nukreiptų žvilgsnių ir tai trikdo. Todėl savo pirmosios parodos laukiu su neslepiamu nerimu. Tačiau kai į savo kūrybą įdedi tiek jėgų ir širdies, norisi ir grąžos. Aš tikiuosi, kad į parodą ateis žmonės, kuriems patinka mano darbai. Tikiuosi, jog bus ir tų, kurie pirmą kartą susidurs su mano kūryba. Bus labai įdomu juos išklausyti, pasikalbėti su jais. Noriu pasidalinti savo kūrybos keliu. Galbūt kažką padrąsinti, suteikti vilties. Tikiu, kad tai bus labai jaukus vakaras.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.