„Dūdoriaus“ muzikantų istorijos tęsiasi: pasveikintas Vytukas…

Vytukas – tiesiog išskirtinė asmenybė. Daliaus KONTAUČIŪNO nuotr.

Trombonininkas Vytautas Bičkauskas, „Dūdoriaus“ orkestro muzikantas ir solistas, buvęs „Pajiešmenių brass“ vadovas su grupe „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“ laimėję televizijos „Vario audros“ konkursą, artistas, mokytojas ir apskritai charizmatiška asmenybė švenčia 70-metį. Kolegos ir bičiuliai miesto centre, prie fontano, su muzika ir pašmaikštavimais Vytuką jau pasveikino…

„Dūdoriaus“ orkestro ir klubo vadovas, buvęs Pasvalio rajono kultūros skyriaus vedėjas ir kultūros namų direktorius Algirdas Mikalauskas, prisiminė, kaip 1975-ųjų pradžioje Vytautas atsirado mūsų krašte: 

– Įeina į kabinetą rudais kailinukais apsirengęs, pažasty – susuktos reklamos, tačiau iš po vešlios barzdos ir ilgų plaukų tik jų galas matosi. Sako, mūsų Raguvos ansamblis nori Pasvalyje koncertuoti. Kai išgirdau, po koncerto puoliau įkalbinėti, koks čia perspektyvus miestas – ir sūrinė baigiama statyti, taigi ir darbo bus, ir butai bus. Man taip reikėjo tų muzikantų. Prišnekėjau, prižadėjau ir jie iš Raguvos atvažiavo su visa aparatūra. Vytautą įdarbinau kultūros namų metodininku. Nors iš tikrųjų jis buvo muzikantas.

Artistas Vytautas – oficiantas, (dešinėje – Algirdas Kirklys, kairėje – Petras Simonaitis ir Rita Lauraitienė) spektaklyje „Keturi po vienu stogu“ (režisierė Aurelija Kutkauskienė). 1977 m. birželis.

– Labai norėjom suburti savo ansamblį. Mūsų įvaizdžiui, laisvumui, muzikai daug įtakos turėjo „Bitlai“. Jonas Lapėnas, Henrikas Balčiūnas, Rimantas Tamošiūnas ir aš susitikom Raguvoje. Buvom kupini entuziazmo, – anksčiau yra atskleidęs pats Vytautas Bičkauskas. 

O Jonas Lapėnas su Vytautu viename orkestre grojo dar Vilniuje tarnaudami sovietinėje armijoje, be to, jų ansamblis buvo laimėjęs konkursą groti per šokius Vilniaus inžineriniame statybos institute, vadinamuose „visiukuose“. 

– Po dvejų metų tarnybos armijoje pasukom į Raguvą, kur Henrikas Balčiūnas, abu esam nuo Linkuvos ir pažįstami iš mokyklos laikų, būrė ansamblį. Henrikas mokėsi Kalvarijos pieno pramonės technikume, o naujai Pasvalio sūrinei reikėjo darbuotojų, – Jonas šypteli, kaip Algirdas Mikalauskas sukė brukė, kol juos parsiviliojo. 

– Man orkestrui reikėjo muzikantų. Tik dėl Vytauto ilgų plaukų ir vešlios ilgos barzdos turėjau bėdos. Pamatęs rajono vykdomojo komiteto pirmininkas Jakimavičius prapliupo, kokį čia laukinį priėmiau. Sakau, Gulbinėnuose įdarbinau, retai pas mus pasirodys, – Algirdas prisiminė, kad negelbėjo net išvardyti barzdoti revoliucionieriai, vis tiek Vytuko barzdą teko patrumpinti, gal baugino tas juodumas, ir pravardė buvo „čiornas“. – Vilniuje per Dainų šventę iš Vytauto barzdos buvęs jo dėstytojas ištraukė pirmą žilą plauką. Ir tai buvo kaip užkratas, Vytukas pasiuto žilti. 

Kai buvom jauni ir gražūs… Dainuoja Vytautas Bičkauskas, groja Jonas Lapėnas (kairėje) ir Henrikas Balčiūnas.

Taip „Dūdoriaus“ orkestrantų istorijos virsta legendomis.

Beje, Vytauto barzdą padėjo išgelbėti ir plėšiko vaidmuo Aurelijos Kutkauskienės režisuotame spektaklyje, kurį filmavo televizija. 

Algirdas juokaudamas išsitarė, kaip per šokius Vytautas buvo paskirtas budėti rūbinėje, bet šokėjai „tam čigonui“ savo paltų nepatikėjo… 

– Į „Dūdoriaus“ orkestrą priėmė neoficiali komisija. Prie didžiojo barabano patikrino Vytauto klausą. Pagrojo jis „Nugalėtojo triumfo“ trombono partiją. Bet Vytukas kūdas ir Pasvalio kulinarinio paveldo, alučio, nepakėlė, suklupo, – gudriai šypsosi orkestro vadovas. 

Vis dėlto Vytukas pasitaisė apsukrumu. Pakvietė komisiją į „Lėvens“ restoraną ir tik vaišina, tik vaišina. O kai reikėjo mokėti, rado pretekstą „pasiplauti“. 

– Gerai, apsukrus, mums tinka, pritampa, – užtikrintai taria orkestro vadovas. 

– Viskas buvo paprasčiau. Tik laikui bėgant apauga istorijomis ir fantazijomis, – kukliai šypteli Vytautas. 

O Algirdas toliau pasakoja, kaip orkestrantus Bičkauską ir Klimavičių pristatė rinkti butelių, nes kultūros namų svečių kambaryje sumanė didelį vitražą: 

– Abu barzdoti iš šiukšlių dėžių rinko spalvotus butelius… 

Kūrybiškiau Vytukas išsisuko nuo užduoties sutvarkyti metodinio kabineto dokumentus. 

– Buvo respublikinė metodinių kabinetų apžiūra ir aš važinėjau su komisija. Paprašiau, kad Vytautas sutvarkytų popierius. Grįžęs su svečiais randu, kaip buvau palikęs. O Vytukas ramiausiai paaiškina: „Viskas sutvarkyta, tik nesuklasifikuota“, – Mikalauskas iš tokios situacijos, žinoma, irgi išsisuko. 

Simboliškas Algirdo Mikalausko ir „Dūdorių“ pasveikinimas – apynio spurgai slepia bačkelę… Daliaus KONTAUČIŪNO nuotr.

Kaip ir iš nepavykusio „Internacionalo“ rajono partinėje konferencijoje: 

– Netikėtai jau ten sužinojom, kad reikės konferenciją užbaigti „Internacionalu“. O mūsų orkestras negali tiek laukti, turim suskubti dar į dvejas laidotuves. Palikom užvesti du muzikantus – Lapėną su trimitu ir Bičkauską su trombonu. 

– Mes pradedam groti, taigi duodam toną. Bet nutylam ir salė nutyla, niekas neužsiveda. Taip ir kliurksėjom visą „Internacionalą“, – prisimena Jonas Lapėnas. 

– Jau galvojom, kad mums – kalėjimas! – už galvos imasi Vytukas… 

Tiesiog liejasi nesibaigiančios neįtikėčiausios „Dūdoriaus“ muzikantų istorijos. Kaip ir kadaise liejosi alutis, vadinamas Pasvalio kulinariniu paveldu. Liejasi mintys ir muzika. Gyvenimas tęsiasi…

Daliaus KONTAUČIŪNO nuotraukos.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.