Sunkvežimiu per pasaulį ir gyvenimą

Rinkūnuose gyvenantis Rimas Pažemeckas jau 16 metų vairuoja sunkvežimį. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Gyvenimas kelyje, nuolat už lango besikeičiantys vaizdai, nematytos šalys ir namus atstojanti sunkvežimio kabina – tokia, iš pirmo žvilgsnio romantiška, tolimųjų reisų vairuotojų kasdienybė žavi daugelį. Tačiau nors vairuoti moka beveik visi, „fūristo“ duona tinka ne kiekvienam. 

Pastarųjų kategorijai tikrai nepriklauso rinkūnietis Rimas Pažemeckas. Šešiolika metų po pasaulį krovinius vežiojantis vyras, paklaustas, ar nenorėtų kitokio gyvenimo, šypsosi: 

– O kam? Žmonės moka pinigus už tai, kad galėtų keliauti, o man moka už tai, kad aš keliauju. 

Pirmoji patirtis – Rusijoje 

Rimas kartu su vyresniu broliu Algiu ir jaunesnėmis seserimis dvynėmis Sigita ir Silvija gimė ir augo Rinkūnuose. Baigęs Pumpėnų vidurinę, Joniškėlio aukštesniojoje žemės ūkio mokykloje įgijo jaunojo ūkininko specialybę. – Buvome bene vienintelė laida, paruošta tokių specialistų. Tėvas dirbo žemę, tai ir mes jam padėjome. 

Netrukus Rimas sukūrė šeimą. Žmona Vaida – buvusi klasės draugė, su kuria kartu mokėsi Pumpėnų mokykloje. Vyras ėmė ieškoti kito darbo ir rado čia pat, Rinkūnų lentpjūvėje. 

– Dirbau gal dešimt metų. Tačiau kažkuriuo momentu pajutau, jog stoviu vietoje, netobulėju. Buvo gal 2005 metai, kai giminaitis pasiūlė išsilaikyti E vairuotojo kategoriją ir važiuoti dirbti į Maskvą, – prisimena rinkūnietis. 

Nors jau anuomet pagrindinė laimės paieškų kryptis buvo Vakarai, Rusija Rimą suviliojo gerokai didesniais nei Europoje pinigais. Be to, nebuvo ir daugumą Vakaruose gąsdinančio kalbos barjero – vyras gerai kalbėjo ir suprato rusiškai. 

– Išsilaikiau reikiamą kategoriją, gavau leidimą dirbti Rusijoje ir iškeliavau į Maskvą. Į miestą atvykome naktį. Pirmasis įspūdis buvo stulbinantis – visur šviesos, neoninės reklamos. Pasijutau lyg būčiau kokiame Niujorke. Tačiau labai greitai prie tų vaizdų pripratau ir nebekreipiau dėmesio. O netrukus pamačiau, kad visas šis įspūdingas grožis baigiasi sulig Maskvos žiedu. Toliau, kaip rusai sako, – глухота. Važiuodamas gilyn į Rusiją jautiesi lyg laiko mašina keliautum į kokį XIX amžių. Mediniai kaimai, didžiulės tvoros, šalia kurių ant suoliukų sėdi senukai, spjaudo saulėgrąžas ir geria arbatą iš šalia pastatytų anglimis kūrenamų milžiniškų samovarų… 

Kerintys peizažai už kabinos lango – Rimo kasdienybė.

Rimo darbas buvo paprastas – vilkiku iš Vakarų Europos šalių į Rusiją gabenti naujus automobilius. Kaip prisipažįsta, sunkiausia buvo ne atšiauri gamta ar prasti keliai, bet korumpuoti milicininkai. 

– Nors dirbau Rusijoje, mūsų kompanija buvo įsikūrusi Lietuvoje. Vykdami į reisą mes gaudavome „juodų“ pinigų, kurie buvo skirti būtent pareigūnų kyšiams. Kiek reikėjo mokėti? Ant sienos „smaugdavo“ transporto inspekcija. Jai – 1000 rublių (maždaug 100 litų), muitininkui – 500, pasieniečiui – 100. Otoliau – visame kelyje esantys milicijos postai, kurie tikrąja to žodžio prasme užsiiminėjo reketu. Tam, kad pro juos pravažiuotum, privalėjai susimokėti. Nesvarbu už ką. Už tai, kad tavo automobilis per ilgas, per aukštas, kad nedega kokia nors lemputė. O jei nėra prie ko prisikabinti – už tai, kad mašina vienoje vietoje truputį purvina… O jei nemokėsi? Tada atims vairuotojo pažymėjimą. Jį teismas paprastai atiduoda sumokėjus nedidelę baudą, bet turi iki to teismo nusigauti, mokėti už kelią, nakvynę ir t. t. 

Nors bendravimo patirtis su didžiosios kaimynės pareigūnais vyrui paliko labai neigiamus prisiminimus, užtat patiems rusams gerų žodžių jis negaili. 

– Jie nepaprastai draugiški. Jei kas atsitiko kelyje, visuomet pasiūlys pagalbą. Jei įstrigsi pusnyje – be prašymo prikabins trosą ir ištrauks. Krapštysiesi kur nors pakelėje sugedęs spaudžiant 43 laipsnių speigui, visuomet sustos, pasiūlys karštos kavos, arbatos, padės susiremontuoti. 

Niekas „nelipa“ ant galvos 

Keliai į Rusiją vedė maždaug penkerius metus. Po to Rimas nuo automobilių vilkiko persėdo prie mikroautobuso vairo ir ketverius metus žmones bei siuntas gabeno į įvairius Europos kampelius. Vėliau gavo pasiūlymą dirbti tolimųjų reisų vairuotoju. 

– Pradžia buvo baugi. Nuo pat pirmos dienos pasodino prie „fūros“ vairo ir pasiuntė į Didžiąją Britaniją. Tačiau kilometras po kilometro ir stresas dingo. 

Dabar Rimas dažniausiai mėnesį būna išvykęs į reisą, po to – dvi savaites namuose. Yra suskaičiavęs, kad per tuos šešiolika metų aplankė 39 šalis. 

– Mėgstu savo darbą. Žavi tai, kad nėra monotonijos – vis kitos šalys, keliai, peizažai. Dirbti prie staklių tikrai negalėčiau (juokiasi). Svarbiausia – laisvė. Niekas „nelipa“ ant galvos, valdžia – tik kitame telefono ragelio gale. Pasikrauni prekes, gauni dokumentus ir važiuoji. Gali sustoti prie jūros, ežero, kalnų. O kai būna savaitgalis, išsikvieti taksi ar sėdi į metro ir važiuoji prie Eifelio bokšto ar Bekingemo rūmų. Per tuos metus esu aplankęs bene visas garsiausias Europos vietas. Žmonės moka pinigus už keliones, o man moka už tai, kad aš keliauju… 

Profesionalus vairuotojas pasakoja, kad skiriasi ne tik šalių peizažai, bet ir ten gyvenančių žmonių vairavimo manieros. 

– Iš pradžių to nepastebėdavau, bet ilgainiui tie skirtumai tampa akivaizdūs. Labai kultūringai vairuoja olandai, danai. O pati nemėgstamiausia šalis – Vokietija. Tikras vokietis, žinoma, vairuoja labai tvarkingai. Tačiau dabar ten keliuose labai daug atvykėlių iš kitų šalių, kuriems iki vokiečių labai toli. Apskritai toje šalyje eismas labai intensyvus, keliai amžinai apkrauti, o jei jau patekai į kamštį, gali būti tikras, jog jame užstrigsi ilgam. 

Šalia savo sukonstruoto traktoriaus. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Kiekvienas už save Jei viskas vyksta pagal planą, darbo diena prasideda prieš septintą valandą ryto. Vyras išgeria kavos, patikrina sunkvežimį ir leidžiasi į kelią. 

– Kai po dviejų savaičių namuose mus atveža į darbą, pirmiausia įlipęs į sunkvežimį – paskambinu arba parašau žinutę žmonai ir pranešu, kad aš jau namuose. Iš tiesų tai ir yra mano namai su visa gyvenimui reikalinga įranga. Pirmoji para būna skirta adaptacijai. Ir sunkiausia jos dalis – vėl įprasti prie kabinoje įrengtos lovos. Toks pat, tik atvirkštinis procesas būna grįžus po mėnesio namo. Pirmomis naktimis būna labai keista, kad lova tokia plati, tarsi neturėtų kraštų (juokiasi). 

Jei galvojate, kad vyrų kasdienis racionas – greitas maistas ir karštu vandeniu užplikomi makaronai – labai klystate. 

– Cepelinai, kepsniai, balandėliai… Valgom viską. Aš labiausiai mėgstu nusipirkti kokios marinuotos mėsos, išsikepti ir valgyti ją su virtomis bulvėmis. Apskritai, yra „fūristų“, kurie tikri virtuvės virtuozai. Kai savaitgaliais kur nors visi vienoje vietoje ilsimės, jie gamina įvairiausius patiekalus. 

Ar nesijaučia vienišas, būdamas visą mėnesį toli nuo šeimos ir namų? 

– Iš tiesų dažniausiai būni vienas. Važiuojant, kad būtų linksmiau, su navigacijos prietaisu pasikalbi, kartais net susipyksti (kvatojasi)… Anksčiau, kai nebuvo interneto, kai buvo brangūs mobiliųjų telefonų pokalbiai, dienos ir vakarai iš tiesų būdavo labai ilgi. Dabar sustoji, įsijungi kompiuterį, kažkam paskambini, kam nors parašai, žiūrėk, jau ir miegoti laikas. O jei dar kokį serialą pasileidi, gali visiškai laiko nuovoką prarasti. 

Egzistuoja ir tam tikros nerašytos tolimųjų reisų vairuotojų elgesio taisyklės. Pavyzdžiui, prispyrus reikalui Rimas niekuomet nesišlapina ant savo sunkvežimio ratų. 

– Yra, kas tai daro, ir tokių žmonių aš negerbiu. Man sunkvežimis – ne metalo krūva. Tai mano duona. Aš jame gyvenu, džiaugiuosi, kad jis nelūžta… Tad toks elgesys man visiškai nesuprantamas. 

Nemėgsta rinkūnietis ir šiukšlintojų. 

– Prasidaro langą ir meta viską, kas papuola, užuot kabinoje pasikabinę šiukšlių maišą. Juk pakelėse, visuose sustojimuose pilna šiukšliadėžių. Tai ypač būdinga Rytų Europos atstovams, pvz., rumunams. Yra daugybė puikių stovėjimo aikštelių industrinėse zonose, šalia prekybos centrų ir pan., bet jie jas paverčia tokiais šiukšlynais, kad po to atsiranda ženklai, draudžiantys stovėti sunkiasvoriams automobiliams… 

O kaip su pagalba vienas kitam? 

– Šiuo klausimu, deja, bet Europa – ne Rusija. Čia gali tik pasvajoti, kad ištikus bėdai kas nors sustos ir padės. Tavo problema – pats ją ir spręsk. Gali per raciją bandyti prašyti netoli esančių tautiečių pagalbos, bet jie tokių pranešimų dažniausiai „negirdi“. 

Svajoja apie sraigtasparnį 

Vaikštant po Rimo Pažemecko Rinkūnuose esančią sodybą į akis krenta tai čia, tai ten stovinti technika: traktorius, lentų pjovimo gateris, šakų kapojimo, malkų skaldymo agregatai. Visi jie – sukonstruoti darbščių vyro rankų. 

– Dar būdamas dvylikos išdrožiau pirmą propelerį ir pritaisęs jį prie senelio dovanoto variklio bandžiau pasigaminti oru traukiamus ratus. Tuokart variklio galios pritrūko ir pirmoji konstrukcija nepajudėjo iš vietos. Tačiau vėliau, kai ant triračio pritaisiau motorinio dviračio „Ryga“ variklį, viskas pavyko. Su vėjeliu laksčiau po kaimą… 

Ano laikmečio berniukams puikiai pažįstami techniniai žurnalai „За рулём“, „Моделист-Конструктор“ Rimui buvo puikus įvairiausių bandymų ir atradimų šaltinis. 

Vaikinas perdirbinėjo motociklus, net pasigamino iki šiol veikiantį traktorių, ant kurio kapoto dažais užrašytas ir pavadinimas – RS – vardo Rimas trumpinys. 

Dabar baigia trejus metus konstruotą triratį automobilį. Jis veikia, beliko tik „kosmetiniai“ pagražinimai. 

Triratis automobilis jau važiuoja – dar vienas R. Pažemecko projektas. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

– Nemėgstu ir niekuomet jokiems darbams nesamdau žmonių. Viską darau pats. Štai mano padarytas gateris. Juo išpjautomis lentomis padaryta visa namų apdaila. Pernai reikėjo karantinuotis, tai per tą laiką pasistačiau pirtį. Tik kai kurie darbai užtrunka kiek ilgiau nei pas kitus žmonės. Dvi savaites dirbu, po to mėnesiui išvažiuoju (juokiasi). 

Turi Rimas ir seną svajonę – susikonstruoti malūnsparnį. Kažkada bandė – nepavyko, bet tos minties iš galvos nemeta. 

– Vandenyje buvau, žemę išmaišiau, dabar norėtųsi pakilti į orą… 

Paklaustas, ar apvažiavęs pusę pasaulio, nerado geresnės, patrauklesnės vietos nei Rinkūnai, vyras gūžteli pečiais: 

– Nenorėčiau niekur kitur gyventi. Gal kad čia mano tėviškė, gimtinė, bet man čia geriausia. 

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.