Šią gegužę 70-metį šventusio buvusio ilgamečio Vaškų, o vėliau gimtojo Daujėnų krašto seniūno Vlado Vitkausko namai Pasvalyje jau nuo pat vartų išduoda, kad čia gyvena medžiotojas, vertinantis ir renkantis įvairius trofėjus, beje, ne vien iš medžioklės.
Šiuose namuose medžiotojo erdvės įrenginėjamos nuo kokių 1995-ųjų, vos atsiradus patalpoms. Pirmiausia duris praveriame į medžiotojo drabužinę, vėliau žengiame į medžioklės trofėjų kambarį. Galiausiai pereiname link turtingos kolekcijos erdvės, kurią šyptelėjęs šeimininkas šmaikščiai pavadins – po medžioklės…
Iš tiesų kiekvienas savotiškas eksponatas turi įstabią istoriją, primenančią ne tik įvykį, nuotykį, bet ir su juo susijusius žmones. – Štai šie įspūdingi mano vaikystės siaubūno avino ragai, – Vladas rodo, kad jie nuo smūgių net aptrupėję.
Jis prisiminė, kaip Šimkūnų sodybos ūkiniame pastate buvo laikomos ir aplinkui ganomos kolūkio avys:
– Iš gimtojo Pulciniškio kaimo keliaudavau į Galinių pradinę mokyklą. Turbūt vaikai mėgom tą aviną paerzinti. Buvau koks antrokas, kai šis siaubūnas taip mane vijosi, kad į namus parskuodžiau be kvapo.
Pagaliau avinui siaubūnui atėjo galas ir Vlado tėtis paėmė jo ragus.
– Tėtė buvo augalų ir tokių trofėjų fanatikas, – sūnus atskleidė, kaip kadaise „srėbė“ tėčio barštį. – Jis užgirdo apie naują augalą mūsų krašte – Sosnovskio barščius. Porą kelmelių pasodino savo sodyboje, kad bitės medų neštų. Visi grožėjosi naujove. 1980-aisiais tėtė mirė ir tėviškės sodyba liko tuščia.
Po penkerių metų į Pulciniškį atvažiavęs Vladas savo gimtojoj sodyboje Sosnovskio barščius rado išplitusius, suvešėjusius:
– Puoliau šienauti. Karšta, saulė kepina, o aš glėbyje apkabinęs velku tuos siaubingus augalus. Po to mane išvertė baisiom vandeningom pūslėm. Jaučiausi taip blogai, kad vos kvėpavau. Žmona iškvietė greitąją pagalbą ir atsidūriau Panevėžio infekcinėje.
Tik prieš dešimtmetį, nupurškus chemikalais, Sosnovskio barščiai tėviškės sodyboje buvo visiškai išnaikinti…
Įspūdingi ožio ragai atkeliavo iš Vienžindžių kaimo.
– Pamatęs šeimininko paprašiau, kai šis oželis gaus galą, man reikės ragų, – dar vieną istoriją prisimena Vladas Vitkauskas.
Žvilgsnis krypsta į iškamšas. Voverytė negyva rasta Šukioniuose. Geniukas Daujėnuose rytą dar šokinėjo nuo šakelės ant šakelės, o vakare kažkodėl jau gulėjo ant žemės. Sparnus išskleidusį vanagą vienkiemio vištidėje netoli Čekiškių nugalabijo pati sodybos šeimininkė.
– Kitą vanagą pastebėjau netoli Grūžių ant aukštos įtampos laidų. Pagalvojau, kad jam blogai baigsis. Ir tikrai, grįžtant po pusvalandžio randu ant žemės sparnu aukštyn, – Vladas atskleidžia, kad iškamšas jam padaro arba Kauno zoologijos muziejuje, arba mūsų kraštietis specialistas Darius Mikalauskas.
O galingo šerno kailis Vladui primena nuotykį medžioklėje:
– Gineikių miške stovėdamas linijoje peršoviau šerną ir užsitaisęs šautuvą ėjau jo ieškoti. Aplinkui kelmai, aš dairydamasis sėlinu. Tik staiga į mane pasileidžia didžiulis išsižiojęs šernas. Šaunu į galvą vieną sykį, antrą. Štai kailyje tos dvi skylės ir likusios. Viskas įvyko per akimirką. Pasirodo, pradžioje šernui buvau sužeidęs tik koją. Tiksliau tai buvo iki dviejų šimtų kilogramų sverianti šernė. Grėbliakočio storio iltimis tokia pjauna kaip peiliais… Bet apskritai dėl medžioklės trofėjų nesu tiek labai pasinešęs.
Tačiau medžiotojo kambarys pilnas su medžiokle susijusių suvenyrų. Net ant natūralios odos padėkliukų atspausti žvėreliai. Lėkštė – su medžioklės siužetu. Šeimininkas pasipuošęs specialia sege – ant elnio rago skersinuko šerno galvos kontūrai. Drabužinėje – medžiotojo peilių kolekcija.
– Tai daugiausia dovanos. Manau, kaupti su pomėgiu susijusius daiktus gražu ir prasminga. Yra ką parodyti ir papasakoti, – pripažįsta Vladas Vitkauskas, pastebėjęs, kad kai kurie net fanatiški medžiotojai nieko nepalieka, kiti kaupia vien medalinius medžioklės trofėjus…
Jau prie kavos puoduko Vlado žmona gydytoja Irena Vitkauskienė pašmaikštaus, jog būtent ji paskatino vyrą medžioti:
– Anuomet daug kolegų medikų medžiojo. Man atrodė, kad jie turi vyrišką ir naudingą hobį.
Be to, vienas medžiotojas, beje, ne medikas, kurio žmona irgi medžiojo, pakvietė Ireną į kompaniją:
– Tačiau aš neturėjau tiek laiko. Pasiūliau Vladui, sakiau, atgaivinkit senąsias ir kurkite naujas gražias ir prasmingas medžioklės tradicijas.
Gimus sūnui ir skaitant knygutę apie stirniuką Bembį, požiūris kiek keitėsi. Akis vis pakeldavo į skrendančių žąsų, gervių pulkus. O kam šaudyti antis ar slankas? Ir kiškučių ėmė mažėti. Gal reikia skatinti žvėrelius, paukštelius daugiau globoti, maitinti.
Laikui bėgant, lapių kailinukai liko spintoje kabėti – nebėra šaltų žiemų ir iš mados išėjo…
Vladas Vitkauskas medžioti pradėjo beveik prieš keturis dešimtmečius:
– Tuomet dirbau Pasvalio rajono vykdomajame komitete instruktoriumi. Ateidavo vyrų ir jie pasakodavo, kaip sekėsi medžioklėje, ką nušovė ir ko nenušovė. Pagalvojau, kodėl man netapus medžiotoju. Juk tarnaujant kariuomenėje teko nemažai pašaudyti, ir neblogai sekėsi. Įstojau į Vaškų medžiotojų būrelį.
Tiesa, pirmąją medžioklę prisimena šiek tiek tragikomiškai:
– Buvau varovas, taigi be šautuvo. Medžioklė organizuota netoli Gineikių, Grudžių. Einu keliuku ir tiesiai į mane šernų banda atlekia. Bandau užstoti, bet nesėkmingai. Gerai, kad vos spėjau pasitraukti. Šernas tik stuktelėjo į šoną. Buvau ne juokais išsigandęs…
O dabar kitą kartą į medžioklę ir gyvenimą ketiname pažvelgti iš aukščiau – iš Vlado Vitkausko medžiotojo bokštelio.
