Kraštietės keramikės darbai užburia taškų ir spalvų magija

Prieš gerą pusmetį besisvečiuojant pas Astą ir Giedrių Simonaičius akis užkliuvo už žaismingos žaliais taškeliais išmargintos lėkštutės su užrašu „Šiandien man gera“. Pasiteiravus apie šį gražų ir unikalų indą paaiškėjo, kad jo autorė – kraštietė keramikė Ernesta Vaičiulienė (Vaitekūnaitė). Smalsumo vedama iš pradžių susiradau jos puslapį „Facebook‘e“ (ernestaceramics), tačiau labai norėjosi gyvai pamatyti tuos spalvingus taškuotus indus (jais itin žavisi japonai!), tad tas pats smalsumas ir atvedė į jaukią merginos kūrybinę erdvę – palėpę XIX amžiaus pabaigą menančiame name Vilniaus senamiesčio pašonėje.

Ernesta, norėčiau grįžti į gana tolimą praeitį: gyvenimo Pasvalyje metus. Ar esi kilusi iš paties miesto? Kur mokeisi, ką ryškiausio atsimeni iš mokyklos laikų? Kokie dalykai mokykloje geriausiai sekėsi?

Gimiau Pasvalyje, bet pirmus šešerius metus gyvenome Vaškuose. Ten lankiau darželį, o mokyklą lankyti pradėjau jau Pasvalyje, kai su šeima persikėlėme čia gyventi. Lankiau dabartinę Pasvalio Lėvens pagrindinę mokyklą, bet tuomet ji vadinosi 2-ąja vidurine. Pamenu, mokytis nebuvo itin smagu, įdomu… Visi tikslieji mokslai sunkiai sekėsi. Labai patiko ar tiesiog patiko ir sekėsi lietuvių, rusų, anglų kalbos, dailė, muzika. Visa kita buvo sunku, neįdomu… Nuo trečios klasės lankiau Pasvalio muzikos mokyklą – fortepijono specialybę, chorą. Kasdienis užimtumas septynerius metus buvo didelis: iš pradžių mokykla, tada grįžti namo, pavalgai ir eini į muzikos mokyklą, grįžus pavalgai ir sėdi ruošti namų darbų. Ir taip tris, keturis ar daugiau kartų per savaitę. Buvau tyli, niekuo neišsiskirianti, stebinti kitus. Gal tik nuo 10-os klasės tapau drąsesnė (šypteli).

Kaip toliau gyvenimas klostėsi išvykus iš Pasvalio?

Iš Pasvalio išvykau studijuoti į Kauną. Pamenu, nuo pat pirmos dienos labai patiko laisvės pojūtis! Didelis miestas, niekas tavęs nepažįsta, naujos vietos, universitetas su savo tvarka. Iš pradžių nuomojausi kambarį pas vieną moterį, bet labai nepatiko jos kontrolė, tad ėmiau ieškoti vietos studentų bendrabutyje. Gavus jame kambarį prasidėjo įdomus laikas studentų apsuptyje.

Įstojau į žiniasklaidos technologijos, leidybos ir marketingo studijas Kauno technologijos universitete. Teko studijuoti daug techninių dalykų, kurių labai nemėgau. Vienintelis patikęs dalykas buvo marketingo kursas, privalomą storą knygą tiesiog prarijau! Anuomet vyravo supratimas, kad būtinai reikia baigti universitetą, o aš įstojau tik į minėtą specialybę. Magistrantūroje studijavau grafinių komunikacijų inžineriją ir vadybą. Bet kokiu atveju esu be galo dėkinga tėvams už skatinimą ir begalinį palaikymą studijas baigti iki galo. Po bakalauro ir magistrantūros studijų dirbau darbus, kurie man nepatiko, bet tiesiog reikėjo pragyventi. Laikui bėgant labai pavargau psichologiškai. Visada kirbėjo mintis apie Vilnių. Rodės, kad jame visko daugiau, įdomiau… Nuolat persekiojo jausmas, kad esu ne ten, darau ne tą. Vienu metu kažkaip viskas sukrito: pažintis su nuostabia būsima darbo vadove Vilniuje, visiškas nuovargis nuo įtampos darbe, atsiradęs nestandartinis įdomus butas (buvo galimybė pasidaryti kambarį taip, kaip norisi) Vilniuje. Taip jame atsiradau. Toliau vingiuotai ieškoti savo vietos (šypsosi).

Papasakojai persikraustymo į Vilnių aplinkybes, o kaip Tavo gyvenime atsirado keramika? Rinkasi tarp jos ir knygrišystės…

Artėjo 30-asis gimtadienis. Šeima pradėjo klausinėti, ką norėčiau gauti dovanų. Tuo metu su Viliumi, dabartiniu vyru, buvom grįžę iš Anglijos, paragavę darbo fabrike, užsidirbę šiek tiek pinigų. Atrodė, kad visko turiu, jokių daiktų man nereikia. Pradėjau galvoti, kad galbūt reikėtų ko nors išmokti. Pirma mintis – užsienio kalba. Bet tada Vilius pakomentavo, kad kalbą reikės vartoti… Pradėjom kalbėtis, kad gal man reikėtų išmokti kokio nors amato. Visuomet labai patiko įvairus popierius, įdomesni knygų viršeliai, visokios užrašinės. Nepamenu kaip, bet ir keramika atėjo į galvą. Spalvotus, skirtingus indus jau bendrabutyje turėdavau, labai patiko tas skirtingumas, ryškumas! Apie keramiką užsiminiau vienai draugei, o ji ir sako: „Mano gera draugė keramikė galėtų tave pamokyti!“ Susisiekiau su ja, tačiau dėl jos užimtumo pamokas nukėlėme. Tuo metu padėjau auginti sesei dvynukus, kraustėmės į dabartinius namus, turėjau kitokių reikalų… Atėjo laikas, kai sesei pagalbos nebereikėjo, o mane jau norėjo įdarbinti mažoje įmonėje. Reikėjo apsispręsti, ką toliau daryti. Su Viliumi nusprendėme, kad neriu į nežinią su keramika, ir žiūrim, kas iš to bus. Keramikė Lolita išmokė pagrindinių dalykų su moliu, glazūromis, išdegė kelis kartus pirmuosius molinukus. Kai reikėjo glazūruoti pirmąjį indą, iškart pasirinkau ryškias spalvas: raudoną ir žydrą, dar geltonus taškelius. Išėjo labai gražiai, kas mane tikrai užbūrė. Gal nuo kokios antros pamokos neabejojau nė sekundei, kad man viskas pavyks. Mačiau, kad reikės išmokti siaubingai daug dalykų, bet tai negąsdino. Kai mokytoja Lolita išvyko gyventi iš Lietuvos, likau su glazūrų sąrašu, kontaktu, kur ir kokį molį pirkti. Ir viskas. Dar privalėjau įsigyti krosnelę. Iki tol lipdžiau, bandžiau, nežinojau, ką lipdyt, liūdėjau ir t. t. Išmėginau ir knygrišybą, bet ji neužkabino. Atkeliavus krosnelei viskas pasikeitė, procesas įgavo pagreitį, ir vis labiau klimpau į molį!

Iš kur radosi poreikis kurti? Ar iki keramikos turėjai ką nors bendra su menu?

Visuomet traukė gražūs dalykai, susirašinėdama su draugais vis pridėliodavau ornamentų, bendrabutyje apsupdavau save ryškiais daiktais, bandydavau kažką abstrakčiai piešti, patiko teatras, muzika, kinas. Lankyta muzikos mokykla taip pat praplėtė akiratį. Galvoju, kad kiekvienas gali kurti, ir tai gali būti bet kas. Tik mes arba tai ignoruojame, arba išlaisviname ir žiūrime, kas iš to išeis. Pradžioje nežinomybė tikrai gali gąsdinti. Ir stipriai. Atradusi molį nurimau, jaučiau, kad turiu labai daug išmokti, bet esu ten, kur man patinka. Net visokie techniniai dalykai nebuvo tokie baisūs (šypsosi).

Tavo induose dominuoja ryškios spalvos, taškučiai. Kodėl? Ar tai buvo būdas išsiskirti?

Ryškūs dalykai visada traukė. Gal dėl to nuo pat pradžių pirkau ryškias glazūras. Buvo labai įdomu bandyti spalvų derinius. Labiausiai patiko žydri tonai. Labai greit supratau, kad daugybė žmonių šią spalvą mėgsta. Kiek pamenu, neturėjau noro ar tikslo išsiskirti. Tiesiog ieškojau, ką galiu ir noriu lipdyti, kaip geriau suderinti spalvas. Iki šiol stengiuosi išjausti, ką man patinka daryti, nes tik taip išeina geriausi dalykai. Pamenu, pačioje draugystės su moliu pradžioje draugė paklausė: „Turbūt dėlioji taškiukus?“ Nustebau, bet palingavau galvą. O ji toliau sako: „Studijų metais, kai susirašinėdavome per paskaitas, visuomet visur pridėliodavai taškiukų.“ Jie visada buvo su manimi ir persikėlė į keramiką. Pabandžiusi kitokius ornamentus vėl grįžtu prie taškiukų. Žmonėms jie taip pat patinka. Esu laiminga iki dangaus!

Kas įkvepia kurti? Iš kur semiesi įkvėpimo?

Labai dažnai įkvepia kiti menininkai, ypač keramikai. Stebiuosi ir žaviuosi, kokių nuostabių dalykų jie sukuria! Taip pat gamta, kelionės, kartais net turimas ar naujas įrankis. Be jokios abejonės, didžiausias įkvėpimas kurti yra žmonės, kurie šypsosi, dėkoja, naudoja mano keramiką kasdien, grįžta, pasiilgsta. Retai vykstu į muges, bet kai jau jose dalyvauju, pasitikrinu, ar esu teisingame kelyje. Matydama žmonių šypsenas vėl ir vėl pajuntu ramybę, kad esu ten, kur noriu būti. Bent jau kol kas.

Koks yra molio kelias nuo patekimo į Tavo rankas iki dirbinio atsiradimo pas klientą?

Pirmas etapas – lipdymas, kurį mėgstu labiausiai. Nulipdžius viskas turi lėtai džiūti. Šis procesas gali trukti nuo kelių dienų iki savaitės, priklausomai nuo molinuko dydžio. Tada darbas dekoruojamas, mano atveju tai dažniausiai taškiukų dėliojimas. Būna, kad taškiukus dėlioju kelias dienas iš eilės, kartais ir savaitę. Po to turiu pailsėti, nes taškiukai mistiniu būdu pasiima daug energijos. O viskas turi būti arti tobulumo (šypsosi). Po dekoravimo laukia pirmas degimas. Nuo degimo iki krosnies atidarymo praeina dvi paros. Tada viską reikia nuvalyti, suplanuoti glazūros krosnį ir „spalvinti“. Glazūruodama stengiuosi būti susikaupusi šimtu procentų, nes tai atsakingas darbas. Glazūros neturi būti per mažai ar per daug, nes tai gali turėti įtakos nuvarvėjimams, skilimams, taisymams (pakartotiniam degimui) ir panašiai. Antrasis degimas taip pat trunka dvi paras. Po jo pamatau, kas išėjo. Jeigu viskas pavyksta, fotografuoju, keliu darbus į internetą arba iš karto pakuoju ir siunčiu klientams. Būna, kad jie laukia kelis mėnesius ar net metus. Labai jiems dėkoju už kantrybę!

Kas yra Tavo klientai? O kur paprastai keliauja tavieji darbai?

Mano klientai yra labai jaukūs, įdomūs, šilti, šviesūs žmonės, mylintys spalvas ir suprantantys rankų darbą. Tai daugiausiai moterys, merginos, kurios perka sau arba dovanoja. Dar visada smagu sutikti vaikų, kurie labai atsakingai renkasi patinkantį indą. Žinau, kad parneštus namo indus pamėgsta ir vyrai. Džiaugiuosi ir branginu kiekvieną, kuris įsigyja mano keramikos.

Ji dažniausiai keliauja po Lietuvą, bet nemažai jos pasklinda ir po pasaulį. Nelabai fiksuoju ar žymiuosi kur, svarbu, kad žmonėms patinka ir kad jie laukia. Užsienyje gyvenantys lietuviai taip pat mane susiranda ir įsigyja darbų.

Turbūt turi daugybę ištikimų klientų, o kaip atrandi naujus?

Ištikimų klientų tikrai turiu ir kiekvieną kartą maloniai nustembu, kai jie vėl grįžta. Dalis tampa draugais. Nauji klientai atsiranda per rekomendacijas iš lūpų į lūpas, internetą, dalyvavimą mugėse. Kuo daugiau tave matys, tuo daugiau klientų gali turėti.

Susidarė įspūdis, kad nesi tipiška keramikė-verslininkė, bet kokia kaina norinti parduoti savo keramiką. Kokiais principais vadovaujiesi? Kas svarbiausia kuriant ryšį su klientu?

Nuo pat pradžių norėjau daryti viską, kaip jaučiu, kad man viduje būtų gera ir ramu. Pamenu, gavusi pirmąją kliento žinutę sėdėjau ir galvojau, kaip reikėtų atrašyti: ar įprastai oficialiai, ar būti savimi ir rašyti taip, kaip man atrodė (dabar tai skamba juokingai!). Atrašiau taip, kaip jaučiau, ir buvo labai gera. Tai galioja viskam, ką darau: jeigu matau, kad padariau ne taip, negaliu darbo atiduoti klientui. Turiu jaustis rami iki galo. Parduodant lygiai tas pats: man labai svarbu, kad žmogui tikrai patiktų. Jei įžvelgiu dvejones, drąsinu dar pagalvoti ir neskubėti pirkti, gal gi čia ne tas dalykas, kurio tikrai norisi. Man svarbus nuoširdumas ir atvirumas. Labai smagu su kiekvienu pakalbėti, susipažinti.

Papasakoki plačiau, kaip Tavo darbais susižavėjo japonai.

Trakuose veikė nuostabi kokybiškų lietuviškų suvenyrų parduotuvėlė. Kelios japonės joje įsigijo mano keramikos, o po metų kreipėsi tiesiogiai. Atvyko dvi mielos japonės, kurios turi savo parduotuvėles Tokijuje ir Osakoje. Moterys kas antrus metus atvyksta į Baltijos šalis apsipirkti. Japonus labai žavi mediniai drožinėti dalykai, pinti krepšiai, mezginiai, lino gaminiai, keramika. Taigi susitikome pas mane studijoje. Pamenu tą pirmą kartą, kai buvau šiek tiek pasimetusi, nežinojau, kaip elgtis. Pasiūliau arbatos, papasakojau apie kainas ir palikau ramiai rinktis. Atrodo, po poros metų vėl susitikome, tik tą kartą atvyko jau penki svečiai iš Japonijos, gavau taškuotų dovanėlių. Ir pati tapau drąsesnė.

Pasirodo, japonams labai patinka viskas, kas dryžuota. O ant mano stalo išdėliota taškuota keramika. Iš to smagiai pasijuokėme. Japonija mane labai traukia ir žavi, svajoju su savo keramika nuvykti į kokią nors dizaino mugę. Kol kas tam kaupiuosi. O ir nežinia, kada galėsim laisvai keliauti…

Ar pandemija turėjo įtakos Tavo darbui, ar kaip nors pakoregavo kūrybinį gyvenimą?

Pavasaris buvo šiek tiek kitoks. Tuomet nebuvo aišku, kas čia vyksta ir kas bus. Nelabai norėjau dirbti, tad daugiau laiko leidau namuose, skaičiau knygas, gaminau maistą ir jaučiausi suglumusi. Kai buvau tokios būsenos, tai ir pardavimai šiek tiek krito. Pavasario vidurys ir pabaiga jau buvo kitokie. Aprimau, atėjau į darbą, pradėjau krapštyti savyje naujus motyvus, kurti, daryti įprastus dalykus. Ir viskas sugrįžo į savas vėžes. Dabar viskas gerai, džiaugiuosi, kad darbas ir namai čia pat, galiu lipdyti, kiek tik noriu. Skiriu didesnį dėmesį internetinei prekybai, matomumui socialiniuose tinkluose. Dirbu ramiai ir džiaugiuosi, kad žmonės grįžta, perka, nori dovanoti kitiems mano darbus.

Ar būna atvejų, kai visiškai nesinori nieko lipdyti ar piešti taškučių, kas reikalauja nemažai kantrybės ir susikaupimo, o reikia atlikti užsakymą, nes laukia klientas? Kas tokiais atvejais gelbsti?

Kelerius pirmus metus nesuprasdavau ir liūdėdavau, kai tokia būsena užklupdavo – nieko nesinori, nėra jėgų, energijos. Nesuprasdavau, kad esu pavargusi, mažai ilsiuosi. Pirmi metai buvo vien tik darbas.

Kai nori keistis, keitiesi, dėlioji grafikus kitaip, analizuoji savo darbo metodus ir vis labiau supranti savo būsenas. Po kelių dienų taškiukų dėliojimo žinau, kad privalau bent dieną net kojos nekelti į darbą, eiti vaikščioti į miškus, skaityti knygas ar panašiai. Žinau, kad po dviejų savaičių darbo be laisvadienio privalau dvi dienas pailsėti. Ne paslaptis, kad pailsėjus viskas einasi greičiau, lengviau. Išmokau save stebėti ir jau žinau, kada reikia pertraukos. Jeigu laukia klientas, stengiuosi dėliotis darbus taip, kad viską spėčiau laiku, bet jeigu nespėju ir matau, kad nėra tos geros energijos, pasakau klientui atvirai, kiek ir kodėl dar reikės palaukti. Atsakymas visuomet būna šildantis ir nuostabus: „Lauksiu, kiek reikės.“

Papasakoki, kaip atrodo įprasta Tavo diena.

Dienos labai įvairios. Būna, kad kelias dienas iš eilės ar visą savaitę nuo ryto iki vakaro lipdau. Būna, kad per vieną dieną ir lipdau, ir glazūruoju, ir dekoruoju. Kiekvieną dieną bendrauju su klientais internetu, stengiuosi kuo greičiau atsakyti į žinutes socialiniuose tinkluose. Būna, kad visą dieną pakuoju siuntas, registruoju, siunčiu. Fotografuoju taip pat viską pati – tą labai mėgstu. Dažnai stengiuosi per dieną kaitalioti darbus, kad būtų mažiau rutinos. Paprastai dirbu iki aštuntos vakaro.

Tavo darbas ir gyvenimas verda XIX amžiaus mediniame name netoli Rasų kapinių. Ar teko domėtis šio namo istorija? Kaip pasikeitė Tavo ir vyro namai nuo atsikraustymo prieš 8 metus?

Mūsų mūrinis namas stovi Rasų kolonijoje, kurią XIX amžiuje suprojektavo Juozapas Montvila. Tai viena iš trijų Vilniuje esančių jo projektuotų kolonijų. Namas, kuriame gyvename, pastatytas 1892 metais. Čia jaučiamės labai gerai, vieta gana rami ir viskas labai arti: senamiestis, stotis, oro uostas, pėsčiųjų takai gamtoje. Tai tarsi mažas kaimelis miesto centre. Kai atvyksta klientai, visuomet siūlau pasivaikščioti aplink, nes dažnas Rasų koloniją aplanko pirmą kartą.

Butas, į kurį įsikėlėme prieš 8 metus, nelabai pasikeitė, tik labai gaila, kad jame kažkada buvo padarytas kapitalinis remontas, tad praktiškai neliko nieko autentiško. Remontą dar tik planuojame, nes viską reikia labai gerai apgalvoti.

Kaip su vyru suderinate darbą ir gyvenimą kartu?

Suderinti darbą ir gyvenimą kartu nelengva, bent jau iš pradžių. Dirbame skirtingus darbus. Turime savo nedideles erdves, bet vis tiek dažniausiai būname toje pačioje patalpoje. Reikėjo priprasti, daug ką išmokti, apšlifuoti, kad būtų gera tiek laiko leisti kartu. Privalumai tokie, kad bet kada vienas kitam galime padėti, patarti, pasidalinti mintimis. Ačiū Viliui, kad jis man visada iš rūsio į palėpę atneša molio ir padeda su krosnelėmis, kai jos ožiuojasi! Pagalvojame ir apie bendrus projektus.

Koks dabar Tavo ryšys su Pasvaliu, mūsų tarme? Ar pasitaiko progų Vilniuje pakalbėti pasvalietiškai?

Mano ryšys su Pasvaliu pastaruoju metu šiek tiek stiprėja. Vis daugiau atsiranda pasvaliečių, su kuriais susipažįstu – tu tarp jų (šypteli). Dažniausiai grįžusi būnu pas tėvus, nes norisi aplankyti, pabūti kartu, skaniai pavalgyti, pasikalbėti. Rudenį ir pavasarį grįžtu rečiau, bet vasarą gan dažnai, nes tada mūsų šeimoje nemažai gimtadienių. Sutikusi pasvalietį visuomet kalbu tarmiškai, nes negaliu kitaip. Ir man labai smagu! Džiaugiuosi mokėdama mūsų tarmę.

Ar Pasvalyje, Astos ir Giedriaus Simonaičių vyninėje SAGA, vis dar galima rasti Tavo keramikos? Kada pasvaliečiai galės pamatyti daugiau Tavo darbų?

Nuostabieji Asta ir Giedrius savo vyninėje turi mano smulkiosios keramikos ir keletą indų. Tik laikas atvykti dabar nepalankus dėl pandemijos. Kasmet esu kviečiama į miesto šventę, bet tuomet arba būnu išvykusi, arba neturiu pakankamai keramikos, kad vykčiau į mugę, nes būna pasibaigusios „Sostinės dienos“. O šiemet dėl pandemijos miesto šventė buvo atšaukta. Vieną dieną tikrai atvažiuosiu su savo keramika ir susipažinsiu gyvai su pasvaliečiais. Prižadu.

Nuotraukos iš asmeninio Ernestos Vaičiulienės archyvo.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.