Vilnius, Vokiečių gatvė. Prieš kelis šimtus metų – pirklių, amatininkų, krautuvėlių širdis, šiandien – cukrainių, tavernų, užeigų… Gausu ir jaukių, ramių vietų prisėsti pietų ar deserto, ir barų leisti vakarams. Ir nerimstančiai vaizduotei yra peno – klajoti akimis namų stogais ir mėginti atkurti praėjusio laiko vaizdą… O jei pamačius ir kitų vaizduotę – nuolat tekančią minčių kūrybą? Išvydus įsikūnijusias kito žmogaus mintis širdis visai apsąla – gera dalintis vaizdiniais. Šioje gatvėje vienas mūsų kraštiečių tik ką sukūrė tokį darbą – vaizduojantį praeitį, kviečiantį savaip su ja susitikti. Tai įgavo pavidalą vietos, kaip tik ir skirtos su kuo nors susimatyti, – jaukaus baro. Tuoj čion sugrįšime – ypatingu laiku, per Užgavėnes…
Užgavėnės – susitikimo laikas. Susitinka žiema ir pavasaris, tamsa ir šviesa, blogis ir gėris. Galiausiai, ir patys sutinkame save – kas buvome iki šiol, kas būsime prašvitus… Susitinkame ir šeimą – kartu šveičiame pusryčių blynelius, sutinkame draugus, kaimynus, o gal ir visai nepažįstamus žmones – visi renkasi draugėn sutikti pavasario.
Nors metų ratas sukasi visur, bet žmogus – šaknis auginanti būtybė, jam norisi jausti savo žemę… ar svetimoje žemėje sutikti savą žmogų, ypač magišku Užgavėnių laiku. Užėjau į šviežiai lankytojams atvertą minėtąjį barą – Užgavėnių antradienį čia susitiko lietuviška tradicija, pasvalietiškas darbas ir plati vaizduotė. „Slojikai“ jis vadinasi…
Vieną baro įkūrėjų jau pažįstate – tai pasvalietis Paulius Liubertas. Tiesa, kažin kuo nuotaika „Slojikuose“ primena buvimą „Tvin Pykso“ kavinėje – truputį keista, bet labai malonu… Na, juk ir vaizduojamas laikmetis tas pats. Šis – savitai lietuviškas. „Slojikų“ apraše feisbuke sakoma: mažas baras su aliuzija į 90- ųjų Lietuvos gyvenimą ir pomėgius. Arba kiek tai prisimename… Visa kita – vaizduotė ir kūrybiškumas – siekiant, kad būtų įdomu užeiti pirmąsyk ir jauku grįžti antrąkart. Kilimai ant sienos, špyžinio radiatoriaus baras, praėjusio amžiaus pabaigą menantys buitiniai prietaisai, gėrimai slojikuose nuteikia neįprastai, gal ir šypseną sukelia, bet – tikrai sudomina. O sugrįžti verčia ir kažin kas kitas – įkūrėjai 90-ųjų buitiniu interjeru, aplinka sugebėjo nekasdieniškai, antlaikiškai pakeisti apsilankiusiojo nuotaiką…
Barą įkūrė Paulius su kolega Martynu iš Vilniaus. Kaip pats Paulius sako – Martynas yra profesionalus barmenas, o jis – profesionalus barų lankytojas, „barinėtojas“. Jų susitikimo rezultatas – neįtikėtini „Slojikai“. Idėja subrendo pakeliavus po artimąjį užsienį, pamačius panašaus koncepto barus kaimyninėse šalyse, kurių praeitis – panaši į mūsiškę. Ten tokios vietos pasirodė įdomios, populiarios. Lietuvos baruose kol kas būta tik 90-ųjų akcentų, tad „Slojikai“ – originalas mūsų užeigų padangėje. Barų, kavinių, restoranų originalumas, beje, – nemenka problema. Neretai nutinka, kad viena po kitos atsidaro labai panašios vietos – sekama mada, tuo, kas „ant bangos“. Tarkime, prieš kelerius metus tai buvo tamsiai pilkų sienų interjeras, minimalistiniai medžio ar metalo baldai ir ant laidų kabančios plikos „vintažinės“ elektros lemputės. Tai jau spėjo tapti nuobodybe, besikartojančia kopija ir tokios vietos netrunka užsidaryti, lieka tik sėkmingiausieji, radę savo lankytoją.
Kalbant apie pavadinimą, turbūt prisimenate Vytauto Kernagio „Kancarą?“ Įkūrėjams norėjosi, kad pavadinimas būtų žodis, kurį išgirdus iškart taptų aišku, kokiam laikmečiui šis priklausąs. Maestro dainos tekstas – iš to laikmečio šnekamojoje kalboje plačiai vartotų žodžių: gazirovkė, etažerka, ploščius (na, gal ir dabar vartojame vieną kitą…), tai – trumpas žargono žodynas. Čia skamba frazė: „Kažko tai noriu gerti / Žinau už taburetės / Buvo minimum viedras kvaso / Turėjo likt nors slojikas“. Tai – baro įkvėpimas, čia ir atsigersite iš stiklainio (na, o negi niekad to nedarėte?)
Galbūt ne vienas skaitytojų atsivertė kitą puslapį perskaitęs žodį „baras“. Tačiau tokios vietos labai dažnai tampa kultūros, naujovių – architektūros, muzikos, idėjų – židiniais. Prisiminkime „Dainavą“, kur naktimis ėmė skambėti gyvo garso koncertai, rašytojų ir poetų kampą „Rotondą“… Paulius kalba, jog Lietuvos barų kultūra dabar – tikrai įdomi, įvairi. Yra daug skirtingų barų su savitais konceptais, interjeru, skirtinga jose besilankančia publika. Tačiau dažnai užsukus tenka ir nusivilti – atrodo, jog baras yra „apie nieką“. Todėl „Slojikai“ turi labai aiškią mintį, čia atėję lankytojai puikiai supranta jo siunčiamą žinutę. Tūlam jis primins vaikystę, jaunystę ar apsilankymą pas močiutę kaime. „Slojikai“ turėtų nuteikti ironiškai ir šmaikščiai. Tai kol kas, regis, puikiai pavyksta.
Anot įkūrėjų, baras – lietuviškas, tad ir lietuviškos šventės jam visada bus svarbios. „Slojikai“ atsidarė Vasario 16-osios išvakarėse pasipuošę Lietuvos vėliavos spalvomis. O per Užgavėnes kvepėjo blynais, keptais pagal jų pačių sugalvotą receptą… Buvau, skanavau, galvą pamečiau. Tradiciniai, senoviniai, paprasti, bet be galo gardūs blynai, paskaninti šoninės arba grybų įdaru ir šiuo tuo egzotišku (bet čia labai netikėtai derančiu) – aštriomis Chalapos paprikomis. Na, ir, žinoma, visą šį gerumą valgėme pasiskanindami smetona ir raugintais agurkėliais… Čia pat, iš slojiko. Iš kur toks paprastas kaimiškas gerumas vilnietiškam bėgtaky…
Gera, kad išlaikome lietuvišką šventimą, kad esame įsišakniję savo žemėn. Tai pajutau ir užvėrusi „Slojikų“ duris – šeimos, seneliai su vaikais susiburia prie Užgavėnių laužų, suka metų ratą. Juk žemė, kurioje niekas nemezga šaknų, nieko neaugina. Laužo žarijos nusklendė į dangų – greitai grįš žiedais, naujais vaizdiniais…
