Kraštietė lituanistė sostinės senamiestį laikinai pakeitė į didžiausią gyventojų skaičių turinčią šalį

Joana Pribušauskaitė (centre) su kraštiete, kolege prof. Meilute Ramoniene ir studentais ant Didžiosios kinų sienos prie Mutianju.

Iš Tetirvinų kaimo kilusi lituanistė Joana Pribušauskaitė jau bemaž dvidešimt devynerius metus žingsniuodavo į Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą, esantį pačioje senamiesčio širdyje, užsieniečių mokyti lietuvių kalbos. Ir tik pernai metų pabaigoje kraštietė pasiryžo ilgesniam laikui kardinaliai pakeisti aplinką – išvykti mūsų šalies kalbos mokyti svetur, į Kiniją. Kokia ji J. Pribušauskaitės akimis, kodėl užsieniečiai apskritai domisi lietuvių kalba, koks pasaulį išmaišiusios kraštietės ryšys su gimtine?

– Siunčiu Jums elektroninį laišką į Kiniją. Atvykote į šią šalį kinų mokyti lietuvių kalbos?

– Taip, šiuos mokslo metus dirbu Kinijoje, Pekino tarptautinių studijų universitete, Europos kalbų, literatūros ir kultūros mokykloje. Studentai čia mokosi įvairių Europos kalbų: estų, latvių, lietuvių, lenkų, čekų, slovakų, vengrų, albanų, bulgarų ir pan. Dėmesys skiriamas Vidurio ir Rytų Europos šalių neplačiai vartojamoms kalboms. Su studentais dirba, be šias kalbas mokančių vietinių dėstytojų, beveik 40 atvykėlių. Tai nemaža Kinijos investicija, o mūsų priedermė – suvokti, į ką investuojama.

Iš studentų referatų sužinojau, kad šį universitetą įkūrė Mao bendražygis, tuometis Kinijos diplomatas Džou Enlai, nes pamatė, kad po revoliucijos nebeliko žmonių, susipažinusių su kitų pasaulio tautų kultūromis ir mokančių kalbų, kad galėtų darbuotis įvairiose su užsieniu susijusiose srityse. Taigi universitetas visada pasirengęs vykdyti Kinijos Liaudies Respublikos užsakymus.

Ar sunku buvo apsispręsti kuriam laikui pakeisti aplinką?

– Lengvai apsisprendžiau išvažiuoti, nė akimirką nesigailiu dėl savo sprendimo, bet nežadu ilgiau užsibūti. Visur galima gyventi, bet mano kraujo grupė tokia, kad man tinka tik Lietuva. Labai naudinga atitrūkti, pagyventi absoliučiai kitokioje aplinkoje, patirti parduotuvių, turgaus, kirpyklų, metro kasdienybę, kur netinka tavo kultūriniai įpročiai, negali nieko tikėtis suprasti remdamasis patirtimi, bet tik dairaisi ir dėmiesi. Labai sveika iššokti iš komforto zonos – ir išbūti.

Visada maniau, kad Lietuvoje turiu daug darbų ir negaliu niekur išvažiuoti. Staiga atėjo suvokimas – dabar arba niekada, nes toliau jau ne darbai laikys, bet išseks fizinės galimybės. Čia, Pekine, tik kitame universitete taip pat lietuvių kalbą jau devintus metus dėsto buvęs studentas Rokas Liutkevičius. Jis nustebęs paklausė, kodėl nevažiavau tada, kai pirmąkart paprašė dėstytojo iš Lietuvos. Net nežinau, ką atsakyti – gal iš puikybės, nes tuomet atrodė, kad Lietuvoje nebus kam mano darbų nudirbti… Nors, tiesą sakant, dalis jų yra čia, su manimi.

Maisto turgus Sijane, viename seniausių Kinijos miestų.

Kaip Kinijoje sekasi mokyti lietuvių kalbos?

– Esu jau trečia dėstytoja iš mūsų katedros (ji priklauso Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Taikomosios kalbotyros institutui – aut. past.), taigi keliai jau praminti. Pirmosioms buvo daug sunkiau, aš iš dalies atėjau „ant gatavo“ – ne tik puodukų, šaukštukų nupirkta, bet ir studentai jau pamokyti. Šįmet dviese turime 16 antrakursių bakalaurų, dar viena grupė šiuos mokslo metus studijuoja Vilniaus universitete. Studentai įvairūs. Priėmimo sistema tokia, kad daugelis studijuoja ne tai, ką nori, o kur pateko. Absoliučiai daugumai lietuvių kalba buvo visiškai negirdėta. Kolegė estė juokauja, kad pirmus metus kinai nelabai tiki, jog mūsų kalbos išvis egzistuoja. Tačiau protingi žmonės bet kokią progą stengiasi išnaudoti kuo geriausiai – tokia yra dalis mūsų studentų, kurie jau neblogai susikalbėtų Lietuvoje. Nors apskritai lietuvių kalba jiems yra beprotiškai sunki, galūnių gausa gluminanti, bet palengvėle jie stojasi ant tvirto pagrindo. Ne visiems jis vienodai tvirtas, bet tikrai džiugu, kai pacituoja lietuviškų dainų eilutes, man visai negirdėtas. Praėjusį semestrą turėjome Lietuvos kultūros kursą. Kinai studentai parengė puikius referatus apie Lietuvos regionus, o dabar svajoja pagrybauti Lietuvoje ar nuvykti į Žagarės vyšnių festivalį.

Kokie apskritai Jūsų įspūdžiai iš šios šalies? Kas galbūt stebina, prie ko buvo sunku priprasti? Ar patyrėte kultūrinį šoką?

– Čia viskas kitaip ir bendras supratimas apie pasaulį nelabai gelbsti, juk mes jį susidarę savo europietiškos kultūros pagrindu. Važiuodama čia tikėjausi kitoniškumo, iš pat pradžių stengiausi pamesti visas išankstines nuostatas, „žinojimus“ ir reflektuoti tai, ką matau. Pirmasis įspūdis – minios žmonių. Atvažiavau prieš pat jų nacionalinę šventę, netrukus buvo „auksinė savaitė“ atostogų ir tada pamačiau, kad gatvėmis plaukia tokios minios, kaip kadaise iš Vingio parko po Sajūdžio mitingų. Taip suvokiau, kad Pekinas 40 kartų didesnis už Vilnių, o per šventes į Pekiną atvažiuoja žmonių iš kitur, dalis iš tų apytikriai 1 milijardo 400 milijonų Kinijos piliečių. Pamačiau stebinantį gebėjimą dorotis su miniomis – staigiai iš geležinių užtvarų (dalis jų – stacionarūs) suformuojami siauri takai, vinguriuoji jais, kol nuvinguriuoji, pavyzdžiui, į metro kartu su minia, niekas nesutraiškys ir niekur nepabėgsi.

Vaizdas į Didžiąją kinų sieną.

Prie kasdienybės pripratau – įeidama į metro jau nebegalvodama dedu daiktus patikrai, nebesinervinu, kai stovint eilėje kas nors be ceremonijų užlenda priešais, nustembu, jei kas pastūmęs atsiprašo, nusišypsau, kai vaikas išsižioja pamatęs ir garsiai motinai kažką sako rodydamas į mane, mielai fotografuojuosi su visais, kurie (kartais tarsi netyčiomis) bando atsistoti taip, kad būčiau jų asmenukės fonas, nebesikratau, kai pažįstama kinė Džina Marija tvirtai įsikimba į parankę ką pasakodama, stengiuosi nematyti, kaip prieš koncertą gęstant šviesoms salėje kaip kalėdinės girliandos šviečia telefonų ekranai. Pripratau prie stebėjimo kamerų visur, prie dokumentų patikros svarbiose miesto vietose (kartais net vidury greitkelio sustabdžius autobusą), prie to, kad grįždama iš miesto į savo kambariuką turiu du kartus pereiti veido atpažinimo įrangą. Pripratau atsiskaityti ne grynaisiais, o telefono programėle visur – parduotuvėse, turguose, su gatvės prekeiviais, taksi. Pripratau prie gausybės surašytų ar įgarsintų taisyklių, kurių niekas neskaito ir negirdi, bet jos kiekviename žingsnyje kartojamos, kartais net nurodant baudas už nesilaikymą, prie periodiško kambarių tikrinimo, ar nepaliekami įjungti elektros prietaisai ir t. t.

Yra daugybė dalykų, ko nesuprantu, ir net neužtektų gyvenimo suprasti, bet džiaugiuosi, kad šį tą jau žinau. Tarkime, kai ko nors paprašai jaunos pardavėjos, o ji negali vyresniam žmogui neigiamai atsakyti, turi suvokti, kai jos „taip“ reiškia „ne“. Arba, pamatęs išrikiuotus prie durų, tarkim, kavinės darbuotojus, žinok, kad čia arba personalo posėdis (viršininkas duoda vertingus nurodymus), arba gamybinė mankšta.

Tiek čia visko daug, kad norisi patylėti ir apmąstyti, neskubėti su apibendrinimais ir išvadomis, ypač jei turi progą palyginti su kaimynine Japonija. Bet klostosi įspūdis, kad kultūrinė revoliucija čia ne tik vyko, bet ir įvyko.

Mokydama lietuvių kalbos tikriausiai išmaišėte didžiąją dalį pasaulio? Kur teko vykti skleisti lietuvybės?

– Čia tik antroji vieta, kur tikrai mokau kalbos ne Lietuvoje. Kitur buvau išvykusi turėdama kitų tikslų – susitikti su mokytojais, rengti lietuvių kalbos testuotojus. Kazickų šeimos fondo ir tuometės Švietimo ir mokslo ministerijos iniciatyva grupė mūsų katedros dėstytojų parengė lietuvių kalbos testus užsienio lituanistinių mokyklų mokiniams. Labai miela prisiminti didelę suburtą testuotojų komandą iš JAV mokyklų mokytojų – trejus metus vyko seminarai Bostone, ten susirinko entuziastingų lietuvių kalbos mokytojų iš daugelio Amerikos vietų. Buvo labai smagu su jomis dirbti. Pernai dalyvavau seminaruose, surengtuose Los Andželo ir Čikagos mokytojų konferencijose. Tai vėl kitas pasaulis, kiti rūpesčiai. Čikagoje esu ir anksčiau dirbusi su mokytojais vasaros stovykloje. Šiame didmiestyje gyvena Pasvalio ambasadoriai Živilė ir Žilvinas Ramašauskai, su jais nepanuobodžiausi. Neseniai svečiavausi Tasmanijoje (Australija). Lietuvių studijų sambūris pakvietė susitikti, kartu atšvęsti Vasario 16- ąją. Pakeliui susitikau su Melburno ir Sidnėjaus lietuviškų mokyklėlių mokytojais.

Gal galėtumėt apžvelgti savo patirtis mokant užsieniečius lietuvių kalbos? Ką maloniausia prisiminti?

– Dirbu su užsieniečiais nuo 1990-ųjų rudens, kai iš „Minties“ leidyklos į naują katedrą pasikvietė pasvalietė Meilutė Ramonienė (Vaitekūnaitė). Labai malonu prisiminti, kaip iš pabirų popierių radosi knygos, kaip palengva rinkomės ir susilydėme į tokią komandą – Lituanistinių studijų katedrą, kuri viską gali padaryti. Visada sakau, kad niekas negali būti išmokytas, gali tik pats išmokti.

Mokytojo atsakomybė – padėti, pamatyti sunkumus, kartais nurankioti nuo kelio akmenukus, kartais – nukreipti kita linkme. Didelis malonumas prisidėti prie šio stebuklo – padėti žmogui prisijaukinti žodžius, perprasti gramatikos sistemą, išmokti dorotis su tekstų lavina. Prisimenu akimirką iš ekskursijos Anykščiuose. Viena studentė, išėjusi iš Antano Vienuolio-Žukausko muziejaus, garsiai pasidžiaugė: „Kokia laimė viską suprasti, kaip gera mokėti kalbą!“ Tokius atodūsius malonu atsiminti.

Su Regina Krutulyte-Share, Tasmanijos universitete veikiančiame Lietuvos studijų sambūrio aktyvia nare, lietuvių kalbos mokytoja, po Nepriklausomybės atkūrimo daug metų dirbusia Lietuvoje.

Ar palaikote ryšius su po pasaulį išsibarsčiusiais studentais?

– Mūsų katedroje vis neišsenka saldumynai – tai buvusių studentų lauktuvės. Kas nors užeina tik pasisveikinti, kartais atsiveža vaikus parodyti, kartais – tiesiog pasidžiaugti, kad turi progą lankytis Vilniuje. Čia kaip su mokyklos draugais – susitinka ilgai nesimatę ir tęsia pokalbius toliau. Praėjusią vasarą sulaukiau laiško iš buvusio studento, Madrido privačios mergaičių gimnazijos kapeliono. Jis rašė, kad atvažiuoja į Lietuvą su keliasdešimt abiturienčių, nusprendusių vietoj išleistuvių baliaus porą savaičių pasavanoriauti įvairiose nelabai linksmose vietose, tad norėjo, kad pasikalbėčiau su tuo pulku gimnazisčių merginų: tokių energingų, protingų, smalsių, žibančiomis akimis. Tokie susitikimai labai stipriai paveikia – abipusiškai. Kaip ir draugystė su vengre lietuvių literatūros vertėja, dėstytoja Aranka Laczházi, japone lietuvių kalbos dėstytoja Tokijuje Eiko Sakurai. Visa tai laikyčiau Dievo dovanomis.

Su kokiais iššūkiais susiduriate mokydama mūsų kalbos užsieniečius, dažnai ir nieko bendra neturinčius su Lietuva?

– Lietuvių kalba nelengva, iš pradžių gąsdina sudėtinga gramatika ir neatpažįstama leksika. Kaip sakė viena poliglotė bulgarė, nė vieno žodžio negali atspėti. Ne taip kaip slavų ar romanų kalbose. Taigi pirmasis išbandymas – išmokyti nebijoti nežinomų dalykų. Antrasis – parodyti, kad kalba veikia, kad pasakai žodį – ir atsiveria kalnas, kitaip sakant, padėti peržengti tą slenkstį, po kurio pasidaro įdomu, atsiveria visai naujas pasaulis. Visada stengiuosi, kad kartu su kalba mokiniai pažintų Lietuvą, papročius, kasdienybę, gražias vietas.

Kodėl užsieniečiai mokosi mūsų kalbos?

– Mokiniai turi labai įvairių tikslų: yra būsimųjų kalbininkų, baltistų ar indoeuropeistų, kuriems lietuvių kalba būtina akademiniame darbe, yra atvažiuojančiųjų per ERASMUS mainų programas ir įsimylinčių kalbą, yra įsimylėjusiųjų lietuvę ar lietuvį, per juos – ir Lietuvą. Vis daugėja užsieniečių, gyvenančių Lietuvoje, – turinčių verslą, dirbančių tarptautinėse kompanijose, tiesiog atradusių jaukią vietą gyventi. Jiems pritariu – Lietuva tikrai yra puiki šalis, kuo toliau nukeliauji, tuo labiau tuo įsitikini. Nelabai suprantu tų lietuvių, kurie nuolat keiksnoja savo šalį – manau, tokie nuskriausti gyvenimo, nes turbūt vaikystėje jiems amputuotas gimtinės jausmas, kad neišmoko branginti ir puoselėti savo artimųjų, savo namų, savo šalies. Užsieniečiai, ypač ilgiau pagyvenę Lietuvoje, tuo stebisi. Kartais sunkūs būna tie mūsų pokalbiai. Norėtųsi sakyti, kad jau išpūliavo sovietmečio žaizdos, bet kartais tos putos rodo, kad toli gražu.

Teko skaityti, kad 1991 m. buvote pirmoji lietuvių kalbos dėstytoja Budapešto universitete Vengrijoje. Gal sugrįžtumėt praeitin ir prisimintumėt šį laikotarpį?

– Jis buvo įdomus. Ir Lietuvoje, ir Vengrijoje. Išvažiavau iš blokadinės Lietuvos – tuščios parduotuvės, talonai. Kartu – Sausio 13-osios aidai. Buvo neaišku, kas bus toliau.

Budapešto Etvošo Lorando universitete toks drąsuolis Rusų kalbos katedros vedėjas Andrašas Zoltanas pasvajojo apie Rytų slavų ir baltų kalbų katedrą, pasiuntė laišką į Vilniaus universitetą – gal kas galėtų atvažiuoti dėstyti. Kai sutarėm, pasiuntėm faksą – atvažiuoju. Išlipu stotyje su 10 dolerių (vienas doleris tada „meškutę“ – 500 vagnoriukų kainavo), keleiviai išsiskirsto, o manęs niekas nelaukia. Buvo spalio 23- ioji, 1956 m. sukilimo minėjimas, nedarbo diena. Mano dolerių pakako nuvažiuoti taksi iki universiteto, o ten galėjau tik pakalbinti sargą. Kitądien paaiškėjo, kad faksas neatėjo. Tokie nuotykiai padeda suprasti, kad tikrai nėra padėties be išeities. Vengrija anuomet nuo mūsų skyrėsi kaip diena nuo nakties. Pirmąkart nuėjusi į prekybos centrą nieko negalėjau nusipirkti – nemokėjau išsirinkti iš tokios gausybės. Pats brangiausias dalykas buvo studentai, sugalvoję pasirinkti tokią egzotiką, ir ilgi pokalbiai su Andrašu. Gyvenimas pralenkė mūsų gražiausias svajones: naujausi lietuvių kūriniai šiandien verčiami į vengrų kalbą, Budapešto Etvošo Lorando universitete yra gretutinė baltistikos bakalauro programa.

Gimėte Sibire. Kai Jums buvo 11 mėnesių, tėvai parsivežė į Pasvalį, mamos gimtinę. Ką ryškiausiai atsimenate iš vaikystės?

– Mūsų šeima grįžo į Tetirvinus, net į savo nugyventus namus, už kuriuos ilgai mokėjo kolchozui nuomą (nes jie buvo nacionalizuoti). Pirmieji prisiminimai: visi labai džiaugsmingai tvarkosi – sodina naujas obelis, dar kažką, plauna suodžius nuo sienų, tapetuoja, balina krosnis. Dabar suprantu, kad sunkiai dirbo – prisimenu, kai mane vedasi iš fermos per lauką takeliu, o man virš galvos siūbuoja (gal kviečių?) varpos. Apie bet ką bekalbėdami laiką nusakydavo „prieš išvežimą“, Sibire, dabar… Vaikystė buvo įdomi, nors be pirktinių žaislų, bet su broliais ir seserimis, su tikrais pykčiais ir tikru džiaugsmu, su knygom, su tikrom šventėm, su kasdienybės darbais ir sekmadienio poilsiu. Tėvams esu labai dėkinga už tai, kad vadino daiktus tikraisiais vardais, kad parodė, jog yra vertybių, kurios negali būti reliatyvios.

Kodėl pasirinkote studijuoti lituanistiką? Iš kur radosi meilė jai?

– Anksti išmokau skaityti, tiesiog rijau knygas – ir dabar man skaitymas prilygsta kvėpavimui. Jei kelionėje neturiu knygos, kartais ištinka panika. Mama labai mėgo skaityti. Ir dabar pas brolį likusi jos sukaupta biblioteka. Net į Sibirą vežėsi knygų. Taip mus užkrėtė ta liga – skaityti, domėtis, pažinti.

Sijano terakotos armija.

Mane galbūt veikė vyresniosios sesers pasirinkimas – ji taip pat lituanistė. Vasarą sugrįžusi kitai seseriai pasakodavo apie matytus spektaklius aš, mažė, tik užlindusi kamputyje klausydavau, dar nebuvau verta tokių pasakojimų. Pavyzdžiui, taip susipažinau su Johanno Wolfgango Goethe‘s „Faustu“. Vidurinėje mokykloje tris kartus dalyvavau respublikiniuose filologų konkursuose, visus kartus tapau prizininke. Net nekilo klausimo, kur stoti. O kur kitur?

Koks Jūsų ryšys su Pasvaliu dabar? Ar dar likę artimųjų, ar dažnai sugrįžtate?

– Dažnai grįžtu. Čia gyvena brolis, jo dukros šeima, čia sugrįžo iš Kauno sesuo. Nesijaučiu visai iš šio krašto išėjusi, jis yra svarbi tapatybės dalis. Čia tėvų, senelių, kaimynų takai ir kapai. Neretai susirenkam visi – iš Kauno, Rygos, Vilniaus. Ir nenustembu išgirdusi prieš šventes per telefoną dukterėčios balsą: „No, labas, tė kadė atvažiuos‘ – pėnktaden‘ ar šeštadėn‘?“

Kartais specialiai ilgiau užgaištu „Agyje“ ar „Maximoje“ klausydamasi, kaip natūraliai srovena tarmiški pokalbiai, gaudydama jau primirštus žodžius ir pasakymus. Tiesiog mėgaujuosi girdėdama šią tarmę. Po rinkimų visada peržiūriu, kaip balsavo Tetirvinai, ką išrinko Pasvalys. O kaipgi be ilgų kalbų su pasvaliečiais draugais susitikus – kas, kur, kada, kaip…

Po pirmosios paskaitos su Pekino tarptautinių studijų universiteto studentais ir kolega Mantu.

Kas pirmiausia ateina į galvą išgirdus žodžius „Pasvalys“, „Tetirvinai“?..

– Pasvalys – mūsų mokytojai Romualdas Paškevičius, Janina Šutaitė, Baleslovas Šimas, Bronius Bagdonavičius-Tetytė, Katrė Naktinytė ir kiti, mūsų ankstyvosios jaunystės kompanijos, vienuolė Ona Venslovaitytė, klasės ir gyvenimo draugai.

Tetirvinai – ilgi šilti vasaros vakarai, juodraudonės žagarvyšnės mėlyno dangaus fone, Putriškis, išlaipioti medžiai apie sodybą ir miško pakraštyje (čia mane vis aplenkdavo jaunesnis brolis), voliojimasis po pusnis, takelis palei mišką į Skrebotiškį (kasdien į mokyklą, sekmadieniais – į bažnyčią), pasisėdėjimai su klasės drauge Brone „prie akmens“, pavasarėjančios žemės kvapas, pirmosios žibutės, lydekos melioracijos griovyje, perintis paukščiukas babos medelyje… Ilgi ilgi karoliai tokių prisiminimų, iš kurių ir dėliojasi gyvenimas.

Joanos PRIBUŠAUSKAITĖS asmeninio albumo nuotraukos

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

3 Comments

Komentuoti: Rimas Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.