Kaip bokso treneris atskleidžia subtiliausią augalų grožį…

 

Pasvaliečiai Rasa ir Stasys Balčiauskai per kelerius metus sukūrė vieną gražiausių sodybų. Aidos DULKIENĖS nuotrauka

Turbūt nedaug kas žino ir net įsivaizduoja, kad pasvalietis bokso treneris Stasys Balčiauskas savo sodyboje tiesiog juvelyriškai karpo dekoratyvinius medelius, dėlioja akmenėlius ir sodina gėles.

– Sodybos aplinką kuria, komponuoja ir tvarko Stasiukas. Aš tik grožiuosi. Taigi jis rūpinasi tuo, kas lauke, o aš tvarkausi namuose, – atskleidžia Rasa Balčiauskienė, Krinčino Antano Vienažindžio pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja.

– Todėl ji langus visą laiką valo ir valo, – šypteli vyras.

– O Stasys tik grįžęs – tuoj prie savo augalų, nuo žolytės kiekvieną lapelį nugrėbia, nurenka, – Rasa išduoda, kad vyras ne mažesnis pedantas.

Pripažįsta, jei abu nebūtų tokie pedantiškai tvarkingi, ko gero, negalėtų kartu gyventi. Ir sodyboje, ir namuose vaizdai – kaip iš paveiksliuko.

Pripažįsta, jei abu nebūtų tokie pedantiškai tvarkingi, ko gero, negalėtų kartu gyventi. Ir sodyboje, ir namuose vaizdai – kaip iš paveiksliuko.

Nuo šlaito lietaus vanduo nuteka akmenėliais. Aidos DULKIENĖS nuotrauka

Nuo aplinkkelio link Šiaulių ties Balčiauskų sodyba atsiveria prieš kelerius metus iš šabakštynų išvaduotas ir skoningai išpuoselėtas šlaitas.

– Tvarkiau ne tik ties savo namais, bet negalėjau ramiai žiūrėti ir į apleistą kaimynystę. Tad dar išsinuomojau kelis arus valstybinės žemės. Dabar tenka tvarkyti aštuoniolikos arų aplinką, pailgėjo ir prižiūrimas šlaitas, – rodo sodybos šeimininkas.

– Tačiau kaip sunku ant šio gana stataus šlaito nupjauti žolę. Kai Stasiukas buvo išvažiavęs, pabandžiau pati pjauti. Teko gerokai pavargti, – įsitikino Rasa.

O mes įsitikiname, kodėl rajono aplinkos vertinimo komisija pasvaliečių Rasos ir Stasio Balčiauskų sodybą pripažino tarp gražiausiai tvarkomų.

Beje, Balčiauskų tai nenustebina. Kadaise taip buvo įvertintas jų išpuoselėtas sodas Pasvalyje ir sodyba Kalno kaime.

– Tarp gražiausių jau pripažinta ir ši mūsų sodyba, vadinasi, vėl galime parduoti, – šmaikštauja šeimininkai.

Gal reikėtų kokio vienkiemio, kur iš tiesų neaprėpiamos erdvės?

– Sename Nečionių kaime yra tuščia mano senelių sodyba, – išsitaria Rasa, tačiau ir pajuokauja, kad negalima ten Stasiuko leisti, nes tuose plotuose visai prapuls…

Į akis krinta, kad Balčiauskų sodyboje karaliauja pušaičių, tujų ir akmenų deriniai. Pirmą pušelę prieš aštuonerius metus penkiasdešimtmečio proga Stasiui padovanojo žmona Rasa. Dabar įvairių dekoratyvinių medelių, be vaismedžių, čia auga gerokai daugiau nei du šimtai.

– Kiek duobių turėjau iškasti! Šioje vietoje labai kieta žemė, grynas molis. Be „fiskarinio“ kastuvo niekaip neiškasčiau, – prisipažįsta Stasys.

– Bet šį sklypą seniai buvom nusižiūrėję, kai važiuodavom į Tetirvinus, kur mano tėviškė. Atrodė, kad puiki vieta. Pereini per kelią – ir jau Mūšos upė, ji matyti ir nuo mūsų sodybos, – rodo Rasa.

– Koks čia buvo šabakštynas! Tas sklypas atrodė žiauriai, – prisiminė Stasys, tačiau šiandien sunku tuo patikėti. – 2012 metų rudenį jau atsikraustėm į naujus namus.

Taigi per kelerius metus sodyba buvo originaliai ir skoningai sutvarkyta. Vien žemių atvežta daugiau nei šimtas sunkvežimių.

Bene įdomiausia, kaip juvelyriškai Stasys karpo medelius, kuria įvairias formas, tarkim, aukštyn neria tarsi sraigtai. O viena mėgstamiausių šios sodybos šeimininko televizijos laidų – „Svajonių sodai“.

– Tik mano sode vos viena lysvė daržo, keturių metrų ilgio ir vieno pločio. Bet užauga ir pomidorų, ir agurkų, salotų, –Stasys rodo prie pavėsinės prigludusią daržovių lysvę, o toliau avietyne dar galima paskanauti ir uogų.

– Ši vasara buvo tokia sausa, kad ištisai reikėjo laistyti. Net pagalvoju, kad būtų gerai įrengti laistymo sistemą. Vien medelius lieju daugiau nei dvi valandas, – Stasys stengiasi, kad ir karščiausią vasarą aplinkui žaliuotų ir medeliai, ir pievutės. – Per mėnesį išlaistau apie šešiasdešimt kubų vandens.

Dekoratyviniai medeliai derinami su natūraliais gamtos kūriniais – akmenimis. Aidos DULKIENĖS nuotrauka.

O lietaus kanalizacija gražiai nubėga per šlaitą papiltais akmenukais. Tik nepamenam, kada smarkiau palijo…

Akmenys suvežti kone iš visos Lietuvos. Ne atsitiktiniai, o pamačius kokį įdomesnį, išskirtinesnį.

– Pažiūrėkit jų formą, o šitas išvagotas, anas gyslotas, kokios natūralios jų spalvos ir atspalviai, – rausvus, pilkus akmenis Stasys rodo, jais grožisi, kiekvienam suranda erdvę, kur labiausiai tinka. – Reikia pritaikyti pagal spalvas, faktūras.

Daug nugludintų akmenėlių atvežta iš pajūrio, nemažai jų supilta aplink medelius… Ir apie savo išpuoselėtus augalus Stasys gali pasakoti tiesiog pasigardžiuodamas:

– Štai verkianti pušis, ant jos spyglių vandens lašiukų pasirodo. O šią margą pušelę teks persodinti, nes jai augant pastebėjau, kad trūksta erdvės. Auga graikinis riešutmedis, kurį padovanojo bičiulis verslininkas Rimas Želvys. O štai čia tvirtai įsikabinę ąžuoliukai. Šitie tujų medeliai, pušelės suformuoti naudojant specialią vielutę. Iš kalninės pušies formuoju bonsus.

Bonsai – tai tradicinis japoniškas medelių auginimo ir puoselėjimo menas, jo natūralaus grožio atskleidimas ir jausmas, kuris sukeliamas šį grožį stebint.

– Jeigu nepastebiu, ką naujo Stasiukas yra padaręs, taip galiu ir įžeisti. Einu per sodybą, o kai grįžtu, jis klausia, ką mačiau naujo. Sykį nepastebėjau geltonai žydinčių gvaizdikėlių. Juolab kad geltona – mano mėgstamiausia spalva. Turėjau aiškintis, kaip aš sugebėjau nepamatyti ką tik pasodintų gėlių, – šyptelėjusi prisiminė Rasa.

– Iš Biržų į Pasvalio turgų atvežtą medelį jau esu nusižiūrėjęs, – Stasys išsiduoda, kad sodybos kūrimas nesibaigia.

Be to, šis malonumas dar ir brangus.

– Oi, kiek čia pinigų sudėta! Mažiausia pušelė – apie penkiasdešimt eurų, – sako sodybos šeimininkas.

Iš kur toks pomėgis? Juk bokso pasaulis tolokai nuo subtilaus ir švelnaus grožio. Gal iš vaikystės, iš savo namų?

– Namuose buvo darželiai, augo gėlių, bet, žinoma, ne tiek, – prisiminė Stasys.

Tačiau Rasa išsitaria, kad ir jos tėvų, tiesa, tėvelis anksti miręs, sodyboje Tetirvinuose puoselėjama aplinka:

– Prie to prisideda ir Stasys. Kai gyvenome bute, nebuvo galimybės atsiskleisti. Nors jis irgi bandė tvarkyti prie daugiabučio namo. Paskui Pasvalyje pirkom apleistą sodą, kuris buvo sutvarkytas iki pavyzdingiausio. Bet sode dirbi dirbi ir išvažiuoji, o sodyboje visą laiką gyveni ir gali grožėtis, ką esi sukūręs.

Dabar Rasa ir Stasys sodyboje išpuoselėta aplinka grožisi dviese, o dukra Melanija Vilniuje studijuoja transporto logistiką.

Ir dar turėtume nepamiršti protingojo šuns Gučio, kuris išleistas iš voljero netveria džiaugsmu…

Rasa pastebi, kad sportininkai apskritai meniški žmonės.

– Štai bokso teisėjas Stepanovas man yra padovanojęs paties nutapytą Pasvalio miesto vaizdą su bažnyčia, – ant sienos pakabintą paveikslą rodo Stasys.

Aplinką daugiau kuria sodybos šeimininkas Stasys Balčiauskas, o žmona Rasa labiau ja grožisi. Aidos DULKIENĖS nuotrauka.

Taigi nuo bokso pasaulio niekur nenutolsta. Dar pavaišina buvusio auklėtinio Aurimo Naudžiaus sūnaus Roko krikšto saldainiais.

– Nors Aurimo šeima gyvena Norvegijoje, bet bendraujame iki šiol, – savo buvusiais boksininkais pasidžiaugia treneris ir vienos gražiausių sodybų šeimininkas Stasys Balčiauskas.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *