Pumpėnuose traukia kiek paslaptingai skambanti grožio intriga

Kirpėja Santa Pulmickaitė-Kalvaitienė, padedama vyro ir tėvų, prieš ketverius metus gimtuosiuose Pumpėnuose įsirengė jaukią kirpyklą. Aidos DULKIENĖS nuotrauka

– Jaučiuosi kaip žuvis vandeny, – ne sykį pakartos pumpėnietė kirpėja Santa Pulmickaitė-Kalvaitienė, beveik prieš ketverius metus gimtuosiuose Pumpėnuose atidariusi savo kirpyklą, pavadintą grožio intriga „Santa“.

O įeinantiems klientams prieš akis tiesiog išnyra prancūzų rašytojo Onorė de Balzako žodžiai: „Idealus grožis, žaviausia išvaizda nieko neverta, jeigu tuo niekas nesižavi“.

Ir svarbiausia, kad tai ne tušti žodžiai, o kirpėjos Santos darbo esmė, jos moto.

Jauna moteris įrodė, jog gera meistrė gali puikiausiai išgyventi, net iš didmiesčių traukti klientus ir į mažą miestelį. Nors pati Santa kukliai tarstels:

– Kokia aš čia meistrė…

Santa iš tų laimingų žmonių, nuo vaikystės neabejojančių, ką gyvenime veiks:

– Visada žinojau, kad būsiu kirpėja, kitokių galimų pasirinkimų net nesvarsčiau. Mano mama taip pat baigusi kirpėjos mokslus, tik vėliau pagal profesiją nedirbo. Bet kai manęs laukėsi, atliko praktiką. Gal tuomet ir persidavė šis pomėgis, virtęs profesija.

Taigi visos Santos lėlės buvo sušukuotos. O ir visi žinojo, kuo bus užaugusi Santutė:

– Jau kokių keturiolikos ar penkiolikos metų plaukus sruogelėmis buvau nusidažiusi, visada pati tvarkausi plaukus. Kirpėjos klientės kėdėje esu sėdėjusi gal tris kartus. Pumpėnų vidurinėje mokykloje baigiau dešimt klasių ir išvažiavau į Šiaulių profesinio rengimo centrą mokytis kirpėja. 2010 metais mano diplominis darbas buvo šukuosena gėlių tematika.

Tik gavusi kirpėjos diplomą, kaip Santa vaizdingai išsireiškia, nuo dugno atsispyrė Panevėžyje:

– Kur teta tvarkėsi antakius ir tarp kitko paklausė, ar nereikia kirpėjos, nes dukterėčia baigia mokslus. Ir kirpėjos jiems reikėjo. Taip gana atsitiktinai atsidūriau Panevėžyje.

Prisiminėme ir pirmąją klientę:

– Atsakomybės jausmas beprotiškas, nes dirbu jau ant savo kailio. Atėjo mano eilė kirpti. Į kėdę atsisėdo pusamžė panevėžietė. Aš padėjau jai ant pečių drebančias rankas ir nuoširdžiai paklausiau: „Ar nebijot pas mane kirptis? Jūs – mano pirmoji klientė“. Moteris pradėjo kvatotis. Tai buvo paprastas kirpimas. O ši panevėžietė iki šiol pas mane kerpasi, taigi jau aštuonerius metus. Ir vis linksmai prisimenam pirmąjį susitikimą.

Tuomet ir įprastas kirpimas atrodė modernus, ir kolegių bendravimas su žmonėmis atrodė pasiekęs neregėtų laisvumo aukštumų:

– Jos tik šnekasi, plaikstosi be jokios įtampos. Žiūrėjau ir galvojau, o kada aš galėsiu taip laisvai bendrauti. Net pati nepajutau, kaip įsivažiavau…

Panevėžyje Santa dirbo dvejus metus, po to išėjo motinystės atostogų. Gruodį sūnui Denui bus šešeri metai.

– O lapkritį sulauksim kitos atžalėlės, – atskleidžia Santa, kurios vyras taip pat pumpėnietis, abu buvę vos ne kaimynai. – Mano vyras ūkininkauja, tad mūsų profesijos – labai skirtingos…

Prieš ketverius metus po motinystės atostogų Santa Pulmickaitė-Kalvaitienė savo kirpyklą atidarė Pumpėnų miestelyje:

– Ir pavadinau grožio intriga „Santa“. Tiesa, iš pradžių kuklinausi savo vardu vadinti, bet kiti paskatino. Juolab kad tai vienas retesnių vardų.

Vis dėlto iki kirpyklos atidarymo teko nueiti ilgą kelią, o sunkiausia įveikti beprotiškai daug biurokratizmo.

– Biurokratinės kliūtys tiesiog žlugdo. Kaip ką daryti, niekas nepaaiškina, valdininkai stumdo vienas nuo kito. Pusę metų praėjo, kol galėjau į patalpą įkelti koją. Gerai, kad padėjo vyras, kuris toks atkaklus ir tvirtas. O aš maniau, kad ateisiu, išsinuomosiu, įsirengsiu ir dirbsiu. Čia buvusios Pumpėnų ambulatorijos vaikų skyriaus patalpos, tad reikėjo keisti jų paskirtį, reikėjo geodezinių planų, projektų, – Santa prisiminė, kaip praėjusi nežmoniško biurokratizmo pinkles, pagaliau be galo apleistas patalpas gavo išsinuomoti penkeriems metams. – Su viltimi, jog išsiperkant turėsime pirmumo teisę. Be mano kirpyklos, šiame pastate yra ambulatorija, vaistinė ir dziudo salė.

Reikėjo sutvarkyti ne tik visiškai apleistas patalpas, bet ir įsirengti atskirą įėjimą, nes tiesiai į kirpyklą nebuvo durų.

– Mano tėvai padėjo įrengti šią kirpyklą, pastatė ant kelio ir pasakė – eik, vaike, – šypsosi Santa, kurios tėvai jau kelerius metus dirba Norvegijoje: mama tvarko namus, o tėtis – statybose. – Jeigu ne tėvai, iš kur mes jauni, tik susituokę, būtume turėję tiek pinigų įsirengti kirpyklą.

Santa dirba pagal verslo liudijimą. Ar nebuvo baugu atidaryti kirpyklą miestelyje, kur greitai gali pritrūkti klientų?

– Baisu, kaip čia bus. Gal žmonės pinigų neturi, tad ar jie eis į kirpyklą, – pradžioje ir Santai kilo dvejonių. – Tačiau labai natūraliai man sekėsi. Trisdešimt procentų mano klientų – vietiniai žmonės, o visi kiti atvažiuoja iš Panevėžio, Pakruojo, Pasvalio, net Vilniaus ir įvairių kitų vietų. Tarkim, visai neseniai turėjau nuotaką iš Saločių.

Pumpėnietė kirpėja Santa Pulmickaitė-Kalvaitienė įsitikino, Intriguoja kirpyklos iškaba. kad ir miestelyje apsimoka turėti kirpyklą. Aidos DULKIENĖS nuotrauka.

Ši pumpėnietė kirpėja daug nuotakų yra sušukavusi:

– Dėdama veliumą, paprastai susimąstau, kelintą jaunąją jau taip puošiu. Bet nesu suskaičiavusi. Ypač vasarą neturiu laisvų savaitgalių. Nors apskritai laisvalaikio man pakanka. Aš dirbu labai greitai, mano būdas toks smarkus.

Be to, įkvepia ir kūryba, ir vis nauji žmonės, Santa neįsivaizduoja monotoniškos veiklos:

– Čia būtina tobulėti, ir tai labai įdomu. Dabar lengvai pasiekia informacija apie įvairius seminarus. Ir medžiagos, ir naujienos atkeliauja iš Vilniaus, tik spėk vytis. Žinoma, galima varyti pagal šabloną, tačiau aš pati neįsivaizduoju tokio šabloninio darbo.

Vartydama savo padarytų šukuosenų albumą, Santa prisiminė, kad prieš aštuonerius septynerius metus buvo papuoštos ir bendraklasės, draugės, buvo išbandyta ir ant pumpėnietės pusseserės plaukų:

– Kartais iš pirmųjų šukuosenų šiandien truputį ima juokas, bet kai kurios maloniai nustebina – ir aš taip sugalvojau…

Kirpėjos darbe susipina ir šukuosenų, ir bendravimo menas. Juolab kad šiais laikais mums atviras visas pasaulis. Grįžta užsienyje gyvenantys ir dirbantys lietuviai.

– Ir pasitaiko, jog į kirpyklą ateina net ne vieni. Beveik prieš trejus metus teko šukuoti ispanę nuotaką. Labai skiriasi nuo lietuvių. Ispanė norėjo būti ryški, pompastiška, su penkių aukštų šukuosena, su karūnom. Mūsų vertėjas buvo ispanės vyras, kuriam svetimi tie moteriški terminai. Todėl mums buvo lengviau susirodyti, – nuotaikingai pasakoja Santa. – Teko ir britą kirpti. Ir šeima iš Rusijos nuolatiniai mano klientai. Ši šeima mažiausiai kartą per metus atvažiuoja į Pumpėnus pas tėvus…

Iš tiesų kirpėjos darbo laikas praktiškai neįrėmintas į konkrečias valandas. Santai yra tekę daryti šukuoseną iki vėlumos, beje, dažniausiai paskutiniai lieka artimiausi žmonės.

– Anksčiausiai klientę esu priėmusi rytą pusę penkių. Jeigu šukuosenos būtinai reikia savaitgalį, o kito laisvo laiko nėra, kas tuomet belieka, – pripažįsta Santa, kuriai, kaip įsitikiname, reklamos daugiau nereikia, ji plinta per socialinius tinklus, be to, patikimiausia reklamos klasika – gyvi atsiliepimai iš lūpų į lūpas.

Tačiau pati Santa ir savikritiškai išsitars:

Pasitaiko klientų, kuriems niekada neįtiksi. Esu ir apibarta – yra buvę už ką, o ir visai be reikalo teko pylos. Vis dėlto, jeigu žmogus nusiteikia pasigražinti, save palepinti, jau tarsi savaime tai pakelia nuotaiką.

Santos klientai – nuo vaikų iki senjorų, ir vyrai, ir moterys:

– Socialinės darbuotojos atveža vienišus senelius, kuriems užeiti į kirpyklą ir taip pakeisti aplinką – irgi savotiška pramoga. Su senjorais dar ir labai smagiai papokštaujame.

O būna, kad kirpėja į klientų namus važiuoja. Beje, vienu ypu daugiausia yra padariusi vienuolika proginių šukuosenų.

Ar profesionali kirpėja gali ramiai praeiti, neįvertinusi, kaip žmogus apsikirpęs, susišukavęs, o gal panašus į kūtvėlą?

– Ne, ne, niekada šitaip nevertinu, – juokiasi Santa. – Pastebiu, ar plaukai natūraliai garbanojasi, ar dažyti, ar natūraliai džiovinti.

Kokios šiandien šukuosenų mados?

– Madinga tai, kas žmogui tinka, – paprastai paaiškina Santa. – Šiandienės mados tendencijos – lengvos natūralios garbanos…

Nors klientas visuomet teisus, tačiau pumpėnietė kirpėja išsitaria, jog bene labiausiai trikdo, kai užsisako laiką, bet nesivargina pranešti, jeigu nebegali atvykti.

 

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *