Būsimasis statybos inžinierius verslumo pagrindų mokosi Amerikoje

 

„Savarankiškumas, atsakingumas, laiko planavimas, lyderystė, anglų kalbos žinios – vertybės, kurių nepamatuosi pinigais“, – tikina JAV dirbęs talačkonietis Marius Petrikonis.

Talačkonietis Marius Petrikonis prieš ketverius metus baigė Pasvalio Petro Vileišio gimnaziją ir Kauno technologijos universitete pradėjo studijuoti statybos inžineriją. Kaip prisipažįsta – tokį pasirinkimą nulėmė tai, jog matė šios specialybės perspektyvą, be to, turėjo draugą, kuris, baigęs šias studijas, sėkmingai vystė nuosavą verslą.

Mariaus svajonėse – nuosava statybų kompanija. Užsibrėžto tikslo trečio kurso studentas siekia ne tik atkakliai besimokydamas, bet ir vasaros metu Jungtinėse Amerikos Valstijose gerindamas savo kalbos bei vadybos įgūdžius.

– Kaip atsidūrei Amerikoje?

– Kartą universitete mane už- kalbinęs studentas pasiteiravo, ar nenorėčiau vasarą padirbėti JAV. Jis man papasakojo apie „Southwestern Advantage“ – studentų vasaros programą, kurią organizuoja daugiau negu 160 metų senumo kompanija, prekiaujanti edukacinėmis knygomis. Programos dalyviai turi galimybę ne tik užsidirbti pinigų, bet ir pažinti šalį.

Užpildžiau anketą, dalyvavau keturiuose ar penkiuose atrankiniuose pokalbiuose ir galų gale sužinojau, kad esu atrinktas.

– Prekyba knygomis vaikštant nuo vienų durų prie kitų iš pirmo žvilgsnio ne pats sunkiausias darbas. Kodėl tokia griežta atrankos sistema?

– Iš tiesų tai pakankamai ekstremalus darbas, kuriam reikia nemažai darbštumo ir atkaklumo. Kompanija kelia aukštus reikalavimus, tad jeigu norime, kad mūsų darbas būtų sė- kmingas, dirbti tenka šešias dienas per savaitę, po12 valandų kasdien ,aplankant bent 30 šeimų. Vaikštant nuo durų prie durų labai dažnai tenka išgirsti neigiamą atsakymą. Tam mus ruošė iš anksto dar Lietuvoje vykusiuose mokymuose. Tai tampa iššūkiu. Bet aš mėgstu išbandyti save. Nuolat kartoju sau – kai talentas neveikia, tuomet gali pasikliauti sunkiu darbu. Darbas „Southwestern Advantage“ labiausiai tuo ir sužavėjo, kad sėkmė priklausė tik nuo manęs paties. Mano augimas, tobulėjimas tiesiogiai priklausė tik nuo to, kiek darbo įdėjau.

– Buvai vienintelis lietuvis?

– Ne. Mūsų buvo maždaug 40, apie 100 latvių ir apie 300 estų. Kadangi ši studentų užimtumo programa atkeliavo būtent iš Estijos, jos atstovų buvo daugiausia.

– Prekiavai knygomis?

– Pavadinčiau tai edukacinėmis sistemomis – skirtingoms amžiaus grupėms pritaikyti knygų rinkiniai. Mažiausiems pasakojama apie gyvūnus, spalvas, formas, duodami metodiniai nurodymai, kaip mokyti skaityti. Vyresnieji gauna savotiškas enciklopedijas, žinynus, kur visi dalykai, kuriuos jie mokosi mokykloje, perteikiami paprastesne, suprantamesne forma. Tai puikus pagalbininkas tiek vaikams, tiek jų tėveliams. Negana to, šalia sudėtingesnių temų yra internetinės nuorodos, kurias atsivertus galima peržiūrėti profesionalų parengtą vaizdo medžiagą.

„Kartą sėdėjau savo automobilyje ir ieškojau žemėlapyje namo į kurį turiu nueiti. Staiga prie manęs priėjo vyras ir pasiteiravo ar aš ne iš „Southwestern Advantage“. Išsikalbėjome. Netrukus paaiškėjo, kad 1999 metais jis taip pat dirbo šioje kompanijoje. Pakvietė į namus ir nusipirko knygų. Kompanijai, kurioje dirbau, – daugiau nei 160 metų. Žmonės ją žino ir laukia, kad užsuktume pas juos.

– Ar pelningas toks darbas?

– Knygų rinkiniai kainuoja nuo kelių šimtų iki daugiau negu tūkstan- čio dolerių. Mums lieka 40 %.

– Eilinio lietuvio ir, ko gero, europiečio sąmonėje pakankamai gajūs su Amerika ir amerikiečiais susiję stereotipai. Mes juos įsivaizduojame kaip labai storus, nuolat mėsainius šlamščiančius ir tik pinigais besirūpinančius žmonės. Ar tai tiesa?

– Tiesą pasakius, panašiai galvojau ir aš… Realybė buvo šiek tiek kitokia. Pirmiausia kas krito į akis – multikultūriškumas. Čia gyvena ir sugyvena visų įmanomų tautų ir rasių atstovai.

Kas nustebino? Jie nuolat šypsosi. Ar tai nuoširdžios šypsenos? Galbūt ne visada. Bet, pavyzdžiui, pakanka pasakyti, jog esi iš Europos, ir jiems pasidaro įdomu, kas mus atgynė į jų kraštą. Prasideda bendravimas, kuris netrunka pavirsti į nuoširdžią draugystę.

Būdamas Amerikoje gyvenau šeimose. „Southwestern Advantage“ programa populiari tarp vietinių studentų ir jie važiuoja dirbti į kaimynines valstijas. O jų tėvai priima pas save programos dalyvius, atvykusius iš kitų pasaulio valstybių. Gal kad gyvenome geruose rajonuose, susidarė įspūdis, jog amerikiečiai labai atsipalaidavę žmonės, nėra to lietuviams būdingo susikaustymo. Kas dar įstrigo – jie neturi tvorų, nerakina namų durų. Gyvenau Lori ir Nathan šeimoje. Jie labai geri žmonės, kuriems esu už daug ką dėkingas.

O dėl pinigų… Amerika brangi šalis. Norint čia išgyventi, reikia nemažai uždirbti. Tačiau nemanau, kad pinigai yra svarbiausia ten gyvenančių žmonių vertybė.

„Southwestern Advantage“ programos dalyviai išsinuomotais automobiliais keliavo po Ameriką.

– Ar amerikiečiai žino Lietuvą?

– Retas. Aš beveik kiekvieną pokalbį su klientu pradėdavau nuo šio klausimo. Sakydavau, kad esu iš valstybės, esančios Europos centre. Jiems atrodė, kad esu iš Vokietijos, Švedijos, Norvegijos ar Rusijos. Apie Lietuvą jie žinojo labai mažai.

– Ne tik dirbai, bet ir keliavai.

– Taip. Su keliais programos dalyviais išsinuomojome automobilį ir keliavome po Ameriką. Apsilankėm Los Andžele, žavėjomės Las Vegaso šviesomis, vaikščiojome po San Franciską. Užsukome ir į ne vieną nacionalinį parką. Mačiau kvapą gniaužiantį Didįjį Kanjoną, Josemi- čio nacionalinį parką, Mirties slėnio dykumą ir kitas įspūdingas vietas.

– Grįžkime prie tavo darbo. Griežtas režimas, 12 valandų darbo, po to privalomos aštuonios valandos miego ir ėjimas nuo vienų durų prie kitų, dažniausiai girdint vieną ir tą patį atsakymą „ne“. Juk tai labai alinantis darbas net ir jaunam žmogui. Kas suteikdavo jėgų?

– Neigiamiems atsakymas mes buvome pasiruošę iš anksto. Žinoma, labiausiai motyvuodavo atlyginimas, todėl aš dažnai dirbdavau viršvalandžius. Kita vertus, kai visą dieną vaikštai alinančiame karštyje, pinigai tampa ne pačiu svarbiausiu argumentu. Savarankiškumas, atsakingumas, laiko planavimas, lyderystė, anglų kalbos žinios – vertybės, kurių nepamatuosi pinigais. Galų gale, išmokęs pardavinėti knygas, galėsi parduoti bet ką – nuo daikto iki idėjos.

– Ameriką visi vadina svajonių šalimi. Žinau, kad gerai užsirekomendavai pernai ir šiemet į JAV vyksi jau kaip vadovas, kuris turės galimybę rinktis savo komandą, ją apmokyti ir vadovauti. Ar nebus taip, kad darbas anapus Atlanto taps mielesnis nei būsima statybos inžinieriaus specialybė.

– Tikrai ne. Aš turiu labai aiškų gyvenimo tikslą, kurį planuoju realizuoti Lietuvoje baigęs studijas. Amerika faina valstybė, tačiau ten nenorėčiau gyventi. Gyvenime svarbu turėti tikslą, o tada svajonių šalimi galima paversti bet kurį kraštą.

–Ačiū už pokalbį.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

1 Comment

  1. Toks darbas tikrai nėra lengvas. Nežinau kaip Amerikoje žmonės į tuos prekeivius reaguoja, bet čia pas mus jis netgi ekstremalus būtų. Šaunuolis vaikinas, kad užsidirba pats pragyvenimui, nebijo iššūkių ir siekia svajonės. Tikiuosi svajonė ir planai gavus diplomą nepasikeis ir toks užsispyręs veiklus jaunas žmogus, kupinas idėjų, grįš į gimtinę

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *