– Daug esu keliavusi – ir Europa išvažinėta, ir su Šiaulių universiteto liaudiškos muzikos ansambliu dešimt valstijų Amerikoje aplankiau, tačiau Japonija visiškai kitokia šalis, – įsitikino Mikoliškio liaudiškos muzikos kapelos „Apynėlis“ bei kitų kolektyvų vadovė Rasa Andžiuvienė.
Tekančios saulės šalis panašų įspūdį paliko taip pat nemažai pasaulio mačiusiai Pasvalio kultūros centro folkloro ansamblio „Rags“ vadovei Daivai Adamkavičienei:
– Nusileidom Tokijo mieste, kur dešimt milijonų gyventojų ir pirmiausia į akis krenta milžiniška industrija, vien pastatai ir mažai žalumos. Bet visur tokia pagarba, tvarka, švara ir savotiška ramybė. Įsitikinome, kad japonai tikrai laikosi principo elgtis taip, jog kitam būtų gera.
Japonija – viena tankiausiai apgyvendintų šalių. O vidutinė gyvenimo trukmė šioje Azijos šalyje – ilgiausia pasaulyje…
Iš tiesų Daiva Adamkavičienė ir Rasa Andžiuvienė Japonijoje lankėsi ne kaip smalsios turistės, bet kaip Lietuvos kultūros centrų vadovų choro dalyvės.
Šis choras suburtas praėjusių metų rugpjūtį Lietuvos nacionalinio kultūros centro iniciatyva.
Jungtiniame chore dainuoja kultūros centrų direktoriai ir meno vadovai iš dvidešimties rajonų. Jis jau pristatė Lietuvos tautinių kostiumų kolekciją ir ateinančių metų Dainų šventę Pasvalyje, Utenoje, Molėtuose, Vilniuje, taip pat užsienyje – Estijoje ir Airijoje.
O dabar šis choras, kuriame dainuoja Rasa Andžiuvienė ir Daiva Adamkavičienė, diriguojamas Lietuvos nacionalinio kultūros centro direktoriaus Sauliaus Liausos, Japonijoje dalyvavo vienoje didžiausių pasaulyje tarptautinėje turizmo parodoje „Jata“. Mūsų choristai Tekančios Saulės šalyje pristatė kitąmet vasarą vyksiančią Lietuvos dainų šventę „Vardan tos…“
Tautiniais kostiumais žavėjęs ir lietuviškomis dainomis užbūręs japonų publiką, Lietuvai atstovavęs choras visus kvietė atvykti į mūsų šalį ir pamatyti Nepriklausomos valstybės atkūrimo šimtmečiui pakultūra, kulinariniu paveldu, architektūra, gamta. Beje, Lietuvos vardas parodoje nuskambėjo ypač garsiai – pristatyta mūsų Dainų švenčių tradicija, o bendras Baltijos šalių stendas apdovanotas specialiuoju parodos prizu. Japonų publika žavėjosi jiems egzotiškais mūsų audinių raštais ir muzika, domėjosi galimybėmis atvykti ir į Dainų šventę. – Jie čiupinėjo mūsų tautinius kostiumus ir manė, kad mes kiekvienas išsiaudėm ir patys siuvinėjom. Bet pristatėm savo kostiumų meistrę, – pasakoja Rasa Andžiuvienė. – Japonų tradicinis drabužis – kimono. Buvom įsitikinę, jog jis siuvamas tik iš šilko. Pasirodo, japoniškas šilkas nepaprastai brangus. Tačiau japonai labai vertina medvilnę ir liną. O kimono – didžiulė vertybė. Šio drabužio perdavimas, dovanojimas – ypatingas pagarbos ženklas.
Po parodos lietuvių choras Gifu mieste surengė bendrą koncertą su japonais.
– Dainavome atskirai, paskui kartu – ir japoniškai, ir lietuviškai „Kur giria žaliuoja“. Vieni kitus mokėme lietuvių ir japonų šokių, – viešnagės įspūdžiais dalijosi Daiva Adamkavičienė. – Japonai tikrai nėra nei uždari, nei drovūs. Visi atsistojo ir be jokių kompleksų mokėsi šokti.
Daiva prisipažino, kad pirmą kartą dainavo tokios puikios akustikos salėje.
Dar vienas lietuvių koncertas – japonų pradinėje mokykloje. – Japoniukai ramiai klausosi ir niekas jų netramdo. O kaip nuostabiai iš natų jie giedojo Lietuvos himną! Visų puikiausi balsai ir klausa. Vadinasi, koks dėmesys skiriamas muzikiniam lavinimui, – Daiva suranda japonų mokinukų atliekamo Lietuvos himno įrašą, kad įsitikintume, kaip puikiai jie gieda. – Ar visi mūsų mokiniai jį taip gražiai sugiedotų? Japoniukai ir dainuoja, ir šoka, ir klausia.
Ir dar ko klausia!
– Net aiktelėjom, kai pirmas japonų pradinuko klausimas mums buvo: koks Lietuvoje pridėtinės vertės mokestis? Išgirdęs, kad dvidešimt vienas procentas, dabar aiktelėjo jau japoniukas: kodėl toks didelis? Japonijoje tik aštuoni procentai, – Daiva Adamkavičienė suabejoja, ar mūsų gimnazistams tai būtų įdomu. – O japonų pradinukas lygina pridėtinės vertės mokesčius! Mokykloje įspūdį paliko tvarka ir pagarba atvykusiam svečiui.
Kelionė ir viešnagė Japonijoje užtruko dvi savaites. Kelyje prabėgo keturios dienos. Trisdešimties lietuvių choras autobusu važiavo iki Varšuvos, iš Lenkijos sostinės skrido į Dubajų. Šiame įspūdingame Jungtinių Arabų Emyratų mieste praleido aštuonias valandas. Nors buvo naktis, tačiau keturiasdešimties laipsnių karštis priminė pirtį. Ir vis tiek mūsų keliautojai išnaudojo progą pasižvalgyti po prabanga tviskantį Dubajaus miestą, kuriame į dangų šauna aukščiausias (848 metrų) pasaulio dangoraižis ir vienintelis pasaulyje septynių žvaigždučių burės pavidalo viešbutis.
– Prabanga tviska ir didžiausias Dubajaus oro uostas, iš kurio iki Japonijos sostinės Tokijo skridome devynias valandas, – ilgą kelionę prisiminė Daiva. – Tarp mūsų laiko juostų – šešių valandų skirtumas…
– Japonija sužavėjo ramybe, nors šitaip tankiai apgyvendinta šalis, – pastebėjo Rasa Andžiuvienė. – Lankėmės tradicinėje japonų pirtyje, kuri veikia iki nakties antros valandos, kur kiekviena moteris atskirai tiesiog medituodama atsipalaiduoja. Iš tiesų mes esam emocingi, impulsyvūs, garsiai šurmuliuojantys, kažkokie nesusikaupę ir išsibarstę. O japonai laikosi turbūt net nerašytų taisyklių – vidinio ir išorinio švarumo, punktualumo ir tvarkos. Juk juda šitokie srautai žmonių, tačiau nepastebėjom jokių susistumdymų ar pykčio protrūkių, jokių nekantrių vairuotojų automobilių pypsėjimo. Bet tokia bendravimo kultūra perduodama iš kartos į kartą.
Nejaugi per visą viešnagės laiką neteko pamatyti supykusio japono?
– Vienintelį kartą. Ir dėl to buvo kalta mūsų grupė, – šypteli Rasa. – Turėjome tvarkingai ratu žingsniuodami apžiūrėti Aukso šventyklą. Bet mes varlinėjome atsipalaidavę ir per mus susidarė kamštis. Tada šventyklos prižiūrėtojas piktai užriko. Tačiau jis subarė ne mus, o mūsų vadovą japoną Sakamizu-San…
– Japonai smulkūs ir nedideli, nepastebėjome apkūnių. Vyraujančios aprangos spalvos – juoda ir balta, tokie klasikiniai kostiumėliai. Turbūt įprastas stilius darbe, – pastebi Daiva.
Ir iš aplinkos, ir iš pasakojimų Daiva ir Rasa patvirtino, kad japonai – darboholikų tauta:
– Darbo laiko jie neskaičiuoja, darbui japonai atsidavę maksimaliai. Jie dirba labai ramiai, labai susikaupę ir įsigilinę. Atrodo, kad jie viską būtent taip daro. Vienoda pagarba jaučiama ir senoliui, ir vaikui. Tiesa, jaunimas labiau kopijuoja Vakarų pasaulį ir mažiau laikosi savo senųjų tradicijų, naujovės visur skverbiasi. Tačiau mums Japonija – vis tiek visiškai kitokia šalis.
