Jei turi daug entuziazmo, užsispyrimo, begalinę kantrybę bei prigimtinį darbštumą, širdžiai mielą verslą gali susikurti ir savo gimtinėje – nebūtina laimės ieškoti užsieniuose. Tą sau bei kitiems įrodė pasvaliečiai Salvinija ir Egidijus Tuomai, šiemet paminėję šeimos verslo pradžios trejų metų sukaktį. Tiek laiko gyvuoja jų įsteigta uždaroji akcinė bendrovė „Naujoji mėsinė“.
Deklaracijų paprašė jau pirmą mėnesį
Iš buvusio kolūkio pajininkų Ličiūnų kaime nusipirkę seną, daug metų tuščią stovėjusį veršidės pastatą, jie ėmėsi, kaip daugeliui tada atrodė, beveik neįmanomos misijos – čia įrengti šiuolaikišką mėsos perdirbimo cechą. Juo labiau kad viską darė patys, savo rankomis. Pastatą reikėjo rekonstruoti iš pagrindų – senieji jo savininkai buvo uždengę tik naują stogą. Pirmiausia teko išvežti daug priekabų iš ankstesnių laikų užsilikusio šlamšto ir šiukšlių. Patys projektavo, vienas pertvaras ardė, kitas statė: planuojamame mėsos perdirbimo ceche privalėjo būti net keliolika atskirų, pagal daugybę griežtų reikalavimų įrengtų patalpų.
– Nebesuskaičiuočiau, kiek kartų važiavom į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą, jų specialistus kvietėmės į Ličiūnus. Įrengiam vieną patalpą, išsiaiškinam, ar viskas gerai, tada imamės kitos. Ir taip be galo, – nelengvą pradžią prisimena Salvinija.
Moteris šypteli, jog maisto produktus gaminančias įmones teisę kontroliuoti turi net kelios dešimtys įvairių tarnybų – sunku įsiminti jų visų pavadinimus ir funkcijas. Tačiau Pasvalio valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos darbuotojus „Naujosios mėsinės“ savininkai mini tik gerais žodžiais.
– Neįsivaizduoju, ką būtume darę be jų patarimų, konsultacijų ir tikrai geranoriškos pagalbos. Ją jaučiame iki šiol – nuo pat savo kelio į savarankišką verslą pradžios, – teigia Salvinija. – Daug pagelbėjo ir Pasvalio kredito unija, nes be paskolos nebūtume išsivertę. Paramą taip pat gavome iš rajono Savivaldybės Smulkaus ir vidutinio verslo skatinimo specialiosios programos. Teko pasinaudoti ir Europos Sąjungos parama, bet iš ten gautos lėšos padengė tik 20 proc. mūsų įgyvendinto projekto investicijų. Vis dėlto ši parama labai pravertė, kai pirkome automobilį su šaldymo įranga produktams vežioti, mėsos perdirbimo cecho įrengimus. O šalies mokesčių politika besikuriančiam smulkiam verslui, deja, nėra palanki. Buvo praėję tik keletas savaičių nuo mūsų įmonės egzistavimo pradžios, kai iš Valstybinės mokesčių inspekcijos jau gavom priminimą, jog nepamirštume deklaruoti pajamų…
Kūrė šeimos verslą
Pasmalsaujame, kodėl mūsų pašnekovai nutarė pradėti būtent mėsos perdirbimo verslą.
– Egidijaus tėvai, o vėliau ir jis pats, daug metų prekiavo mėsa turguje, dažnai talkindavau ir aš. Nors pagal išsilavinimą esu pedagogė, socialinio darbo magistrė. Dirbau auklėtoja Pasvalio specialiojoje mokykloje, beveik dešimtį metų – socialine darbuotoja „Vilties“ užimtumo centre. Bet visą laiką knietėjo turėti kažką savo, kad būtume patys sau šeimininkai. Vyro šeimos rankose jau buvo nuosavo verslo užuomazgos. O kaip skaniai išrūkyti mėsą, galėjom pasimokyti iš puikiai šio darbo subtilybes išmanančio mano tėvelio Ernesto Galinio. Visi susėdę sutarėm, jog pasvaliečiams reikia pasiūlyti natūralių, kaimiškų mėsos produktų, pagamintų be jokių dirbtinių priedų, – nuosavo verslo kūrimo niuansus atskleidžia Salvinija.
Visą straipsnį skaitykite 2017-05-09 „Darbe“
