Nėra vieningos mokslininkų nuomonės, kas skatina žmones rinkti įvairius daiktus. Pašto ženklai, etiketės, monetos, banknotai, ženkliukai, šratinukai – turbūt labiausiai paplitęs kolekcionavimas. Jo aistrai neatsispiria ir pramogų pasaulio, kultūros bei politikos garsenybės. JAV prezidentas Franklinas Delanas Ruzveltas turėjo didelę pašto ženklų kolekciją, prieš septynerius metus miręs popmuzikos karalius Michaelis Jacksonas galėjo sau leisti įsigyti egzotiškų daiktų – bene įspūdingiausiai atrodė egiptietiškų arkų ir vežimų kolekcija. Iš dabar pasaulyje ir Lietuvoje žinomų pramogų verslo atstovų, politikų, Holivudo žvaigždė, aktorė Angelina Jolie didžiuojasi peilių kolekcija, mūsų šalies parlamentarės Agnės Bilotaitės namuose kelios spintos užimtos tautiniais rūbais, o jos kolega Antanas Matulas gali pasigirti didžiule šaukštelių kolekcija.
Po savaitės, gruodžio 17 d., Pasvalio kultūros centro vestibiulyje į paskutinį šiemet susitikimą rinksis Aukštaitijos kolekcininkų klubo nariai. Kaip ir kiekvieno mėnesio trečią šeštadienį, susitikime laukiama ne tik klubo narių, bet ir visų, ką nors renkančių ar besidominčių kolekcionavimu. Apie kolekcionavimo aistrą, šio pomėgio ypatumus, klubo veiklą ir jo tolesnius planus kalbėjomės su Aukštaitijos kolekcininkų klubo pirmininku Deividu Adomaičiu.
Pomėgį paveldėjo iš tėvų
Iš Rokiškio kilęs, nuo 2008- ųjų Pasvalyje gyvenantis 37 metų kolekcininkas mano, kad šį pomėgį paveldėjo iš savo tėvų. Mama rinko pašto ženklus, o tėtį labiau domino įvairių šalių popieriniai pinigai – banknotai. Tuo tarpu pačiam Deividui savotiška kolekcionavimo įžanga tapo, kaip jis pats dabar vadina – „blizgusis periodas“. Atgimimo priešaušryje jį, kaip ir daugelį panašaus amžiaus paauglių, buvo užvaldžiusi spalvingų kramtomosios gumos popierėlių rinkimo manija. „Gulėdamas ligoninėje kartu Obelių globos namų vaikais pamačiau, kad jie turi dešimt kartų daugiau popierėlių. Tada kilo sveikas kolekcininko pavydas ir kartu noras su dar didesniu azartu pildyti kolekciją. Jos dalis liko išsaugota iki šių dienų“, – prisiminęs vaikystę šyptelėjo Aukštaitijos kolekcininkų klubo vadovas. Įsisiūbuojanti dainuojanti revoliucija grąžino į viešumą tautinę simboliką – trispalves vėliavėles, ženkliukus su Vyčiu, Gediminaičių stulpais. Rokiškyje irgi atsirado šia veikla užsiimančių kooperatyvų. „Taigi ne tik lakstydavome su trispalvėmis vėliavėlėmis, bet ir kaupdavome tautine simbolika pažymėtus daiktus “, – tęsė pasakojimą D. Adomaitis. Kolekcionavimo aistrą kurstė ir galimybė gauti užsienietiškų plakatų, atvirukų. Jų parsiveždavo iš Kaune gyvenusios tetos – prieškario laikais laikinojoje sostinėje buvusio garsaus „Metropolio“ restorano administratorės.
Rimtai kolekcionuoti, anot pašnekovo, jis pradėjo maždaug nuo 16 metų. Pirmaisiais kolekcijos eksponatais tapo tėtės surinktos lietuviškos monetos. Jaunąjį kolekcininką domino visi Lietuvos teritorijoje cirkuliavę pinigai, pirmiausia monetos. Susidomėjo ir su mūsų šalies istorija susijusiais ženkliukais, atvirukais. Studijų laikais užsimezgė ryšiai su kitų miestų kolekcininkais, akiratį plėtė lankymasis Vilniaus ir Kauno kolekcininkų klubuose. „Didžiuosiuose klubuose verta apsilankyti, nes tada pamatai kolekcionavimo mastus ir juos gali palyginti su savo turimais eksponatais. „Virdamas vien tik savo sultyse“ manai, kad esi kažką ypatingo sukaupęs, nors iš tikro taip nėra“, – pastebėjo pašnekovas.
Retas kuris kolekcininkas, pradėjęs rinkti eksponatus dar būdamas mokinys, vėliau kuriam laikui nepadeda į šoną savo sukaupto turto. Tokių kelerių metų „atokvėpio“ laikotarpių buvo ir mūsų pašnekovo kolekcionavimo istorijoje. „Dvidešimtmečiams labiau rūpi merginos, diskotekos, kelionės, o ne senovinės monetos“, – juokėsi Deividas Adomaitis, prisipažinęs, kad niekada nebuvo didelis namisėda.
Sigitas KANIŠAUSKAS
Visą straipsnį skaitykite 2016-12-10 „Darbe“.
