Profesija, kuri reikalauja dobrai dūšios

Šių metų kovo 11 dieną vykusioje Pasvalio krašto „deimančiukų“ ceremonijoje, surinkusi 829 palaikymo balsus, joniškėlietė Aušra Šimoliūnienė buvo paskelbta geriausia 2015 metų laiškaneše.

„Kai Aušrytė užsuka pas mus, atrodo, net kambaryje tampa šviesiau. Man ji seniai tapo tarsi šeimos nariu…“ Tai žodžiai iš laiško, kuriame vienas iš mūsų skaitytojų siūlė Aušrą pretendente į „deimančiukų“ apdovanojimus. Du sakiniai, kuriuose telpa ištisas romanas: vienatvė, viltis, tikėjimas, žmogiškumo ilgesys.

Daugeliui iš mūsų laiškanešys yra tas žmogus, kuris atneša pensiją, perlaidą iš Anglijos ar niekutį, užsisakytą kiniškoje interneto parduotuvėje. Tačiau kai kam žmogus su krepšiu ant peties yra tiltas su išoriniu pasauliu, galimybė pasiguosti, pasidalinti mažyčiais džiaugsmas… Proga nors trumpam pasijusti reikalingu. Mūsų senstančioje visuomenėje laiškanešys jau labai seniai atlieka ir socialinio darbuotojo, ir psichologo, ir lankomosios priežiūros darbuotojo funkcijas. Tik gaila, kad „Lietuvos paštas“, besivaikydamas didesnio pelno, nuolat optimizuodmas ir modernizuodamas savo veiklą, taip retai prisimena tuos, kurie, ar lietus, ar sniegas, kiekvieną dieną kulniuoja nuo vienų durų prie kitų, nuo vienos širdies į kitą…

Tačiau su nuolat besišypsančia, niekada geros nuotaikos neprarandančia ir smagaus žodžio aplinkiniams negailinčia Aušra kalbėsimės ne apie problemas, o apie gyvenimą, žmones ir apie tai, kaip jaučiasi tas, kurį pažįsta kiekvienas žmogus bei… šuo.

Nuo zootechnikės iki laiškanešės

Aušra gimė ir augo Mikoliškyje. Mama Gražina Mitkienė visą gyvenimą dirbo paukštyne veterinaro padėjėja, tėvelis Juozapas Mitka sukosi prie gelažų: mechaniku, reguliuotoju, kombainininku…

– Kaime buvo daug jaunimo, tad nuobodžiauti neteko: kartu dirbdavome vasaros stovyklose, kartu ir linksmindavomės. Dabar Mikoliškis, kaip ir visa Lietuva, baigia ištuštėti,.. – atsidūsta pašnekovė.

Aušra prisimena ir savo vaikystės laiškanešę:

– Tai buvo nedidelė moterytė, kuri vaikščiodavo per petį persimetusi už save didesnį krepšį, prikrautą laikraščių ir laiškų.

Laiškai anuomet buvo kone pagrindinė susisiekimo priemonė, tad voko su dailiai užrašytu adresu bei šone specialiame langelyje išvedžiotu pašto indeksu laukdavo tiek senas, tiek jaunas. Ir niekada negalėjai žinoti, kas bus praplėšus voką: džiugi naujiena ar pranešimas apie artimojo netektį. Tai tarsi loterijos bilietas, kuris masina ne tiek laimėjimu, kiek netikėtumo momentu.

Baigusi Pušaloto aštuonmetę Aušra bandė stoti į Panevėžio medicinos mokyklą. Nepavyko. Draugės pasiūlė važiuoti į Vabalninko technikumą. Kadangi grįžti namo nesinorėjo, Aušra nusprendė mestis į žemės ūkio studijas.

1984 metais šviežiai iškepta zootechnikė Aušra Mitkaitė buvo pakviesta dirbti į Joniškėlio eksperimentinį ūkį.

Išvaizdi mergina netrukus patraukė vietinio Arūno Šimoliūno dėmesį. Ką tik tarnybą sovietinėje armijoje baigęs Joniškėlio ligoninės greitosios medicinos pagalbos vairuotojas greitai užkariavo Aušros širdį ir po metų pora susituokė. Prabėgus dar metams, gimė dukra Vaiva.

Viktoras STANISLOVAITIS

Visą straipsnį skaitykite 2016-10-08 „Darbe“.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.