Kas trejus metus vykstantis vienas didžiausių Romos katalikų renginių – Pasaulio jaunimo dienos – pritraukia daugybę piligrimų iš įvairių šalių. Šiemet Pasaulio jaunimo dienų „Palaiminti gailestingieji, nes jie sulauks gailestingumo“ renginiai liepos mėn. dienomis organizuoti kaimyninėje Lenkijoje, Krokuvoje. Kulminacinis jų momentas – paskutinę renginių dieną popiežiaus Pranciškaus aukotos šv. Mišios. Per Pasaulio jaunimo dienas senojoje Lenkijos sostinėje plėvėsavo daugybė lietuviškų trispalvių – susitikti su popiežiumi atvyko jaunimo iš įvairių mūsų šalies miestų. Piligriminės kelionės įspūdžiais su „Darbo“ skaitytojais mielai sutiko pasidalinti salotiškė, šiame miestelyje įsikūrusio Dienos centro vadovė Rasuolė Dovidavičiūtė.
Pirmiausia pašnekovė papasakojo, kad prieš 23 metus, 1993-iųjų rugsėjį, Lietuvoje lankantis popiežiui Jonui Pauliui II, į susitikimą su Šventuoju Tėvu prie Kryžių kalno vyko jos tėtis Osvaldas Dovidavičius. „Tada man tebuvo vieni metai, todėl likau namuose“, – šyptelėjo salotiškė. Į susitikimą su popiežiumi Pranciškumi ji vyko kartu su Panevėžio vyskupijos jaunimo centro delegacija. Liepos 20 d. iš Aukštaitijos sostinės Lenkijos link pajudėjo pora autobusų su panevėžiečiais, pasvaliečiais, rokiškėnais, uteniškiais – maždaug šimtu jaunųjų piligrimų. Absoliuti dauguma – vyresniųjų klasių moksleiviai, studentai. Pirmasis lietuvių sustojimo taškas – Seinai. Švč. Mergelės Marijos bazilikoje šv. Mišias lietuvių kalba aukojo vietos kunigas. Bažnyčioje įrengtos Jėzaus Širdies ir Dievo Motinos koplyčios. Pastarojoje yra stebuklais garsėjanti medinė gotikinio stiliaus Dievo Motinos skulptūra. Seinuose piligrimai ilgėliau neužsibuvo – tos pačios dienos vakarą atvyko į Varšuvą. Lenkijos sostinėje jie praleido visą savaitę, nes vyko Varšuvos vyskupijos jaunimo dienos. „Tai buvo savotiška įžanga prieš susitikimą su Popiežiumi“, – sakė Rasuolė. Vieni lietuviai apsigyveno šeimose, o mūsų pašnekovę ir dar vieną piligrimę nuomojamame bute priėmė Varšuvos universiteto studentė. Nors abi lietuvės piligrimės savaitę gyveno galbūt kukliau už savo bendrakeleivius, kuriuos priėmė lenkų šeimos, tačiau viską atpirko šilti pokalbiai. Tiek Varšuvoje, tiek Krokuvoje įvairių šalių jaunimas bendravo anglų kalba. Per kelias dienas lietuviai dalyvavo įvairiose sostinės bažnyčiose aukotose šv. Mišiose, lankėsi kunigų seminarijoje. Po pamaldų savanorės aprodė žymiausias Lenkijos sostinės vietas. Salotiškė prisipažino ne itin mėgstanti šiuolaikinio modernaus architektūros stiliaus pastatus.
Lenkijos sostinės senamiestis nėra didelis. Europoje artėjant į pabaigą Antrajam pasauliniam karui, iš Varšuvos buvo likusios tik griuvėsių krūvos. Mūsų pašnekovei patiko Turgaus aikštę puošiantis Varšuvos simbolis – kardu ir skydu miestą ginanti Sirena bei paminklas poetui Adomui Mickevičiui. Didelį įspūdį salotiškei paliko lauke įrengta ekspozicija pirmajam lenkui popiežiui Jonui Pauliui II ir memorialas komunistiniais laikais nužudytam kunigui Ježiui Popieluškai (Jerzy Popieluszko), kuris prieš šešerius metus buvo paskelbtas šventuoju. Kelis vakarus miesto centre vyko koncertai. Paskutinę viešnagės Varšuvoje dieną, sekmadienį, piligrimai simbolinėmis dovanėlėmis atsilygino šeimininkams už svetingumą.
Sigitas KANIŠAUSKAS
Visą straipsnį skaitykite 2016-08-18 „Darbe“.
