Gyvenimo džiaugsmo neatėmė ir skaudūs praradimai

Prasmingą ir gražų 90-mečio jubiliejų vasario 11-ąją minėjęs salotiškis Juozas Trakimas sako, jog mažai tėra darbų, kurių jis nebūtų dirbęs. Nors beveik visą gyvenimą – „prie technikos“, bet yra ir batus siuvęs.

Juozas gimė ir augo Kubiliūnų kaime, netoli miško. O pamiškėje gyveno toks senukas Vengris, garsėjęs kaip puikus batsiuvys. Siūti ar taisyti batus žmonės jam nešdavo iš tolimų apylinkių, tad vienas pats nebespėdavo. Ypač darbais apkraudavę prieš didžiąsias šventes. Vakarais jam talkinti atlėkdavo Juozas, taip pamažu išmokęs batsiuvystės. Dieną vaikinukas dirbo tėvų ūkyje – jo tėtis žemės buvo gavęs kaip Lietuvos savanoris. Juozo Trakimo tėvelis – ir Pirmojo pasaulinio karo dalyvis. Ten pateko į dujų ataką, smarkiai apsinuodijo ir visą gyvenimą jautė pasekmes. Mirė, kai Juozui tebuvo dvylika metų. Ant paauglio pečių užgulė sunkūs ūkio darbai – arė, sėjo, pjovė javus.

– Arkliai buvo išmokyti eiti tiesia vaga. Didžiausia bėda vakare: jie pavargsta ir sumano keliauti namo, nors laukas dar nebaigtas arti. Aš nebesuvaldau jų, tad verkdamas kulniuoju iš paskos, – sunkios paauglystės vargus prisimena salotiškis. – Teko daug vargti, užtat esu užsigrūdinęs. Šiandien dažnas žmogus, net ir turėdamas nuosavo miško, malkas perka ir laukia, kad jas, jau suskaldytas, atvežtų į kiemą. O mes miške žabus rinkdavom ir namo tempdavom. Arba grioviuose karklus kirsdavom. Vienais metais jų parsivežėm net dvylika vežimų. Kapojom, rišom, džiovinom. Karklai – labai kaitrus kuras…

Juozas Trakimas užaugo kartu su dviem seserimis ir broliu. Dabar belikęs vienas pats – kiti jau išėję Amžinybėn.

Kai, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, į Lietuvą vėl sugrįžo rusų kariuomenė, Juozas slapstėsi, kad nepaimtų į frontą, ne vieną parą pratūnojo miške.

– Brisdavau kuo giliau į pelkėtus juodalksnynus. Batai pilnutėliai vandens, drebu nuo šalčio ir laukiu, kol sutems ir galėsiu grįžti namo. Kartą Saločiuose mane skrebai jau buvo prirėmę prie šulinio. Kaip tik toje vietoje, kur dabar – gražus Savanorių skveras. Galvojau, kad nušaus, bet tąkart paleido. Užtat mano brolis Mykolas sovietų armijoj atpylė daugiau kaip ketverius metus. Matyt, ir už mane, – sako senolis. – Virš mūsų šeimos visą laiką kybojo Sibiro grėsmė. Bet tėtis jau buvo miręs, brolis – paimtas į rusų kariuomenę, tad tremties debesis kažkaip praslinko. Karčios sovietų kareivio „košės“ ragavo ir mūsų sūnus Saulius – jį buvo išgrūdę į Afganistaną. O anūkas Tautvydas, kai tik baigs mokslus Telšių dailės fakultete, pasiryžęs eiti savanoriu į Lietuvos kariuomenę – jau nebe į svetimą, o į savą.

Trakimai (1)
Trakimų giminė – šeimos šventėje.

Su širdgėla Juozas Trakimas prisimena dieną, kai melioracija nušlavė jo tėvų sodybą Kubiliūnuose. Didžioji dalis žemės, kurią pasibaigus kovoms už Lietuvos nepriklausomybę, gavo jo tėtis, buvo pievos, balos, krūmynai. Savanoris savo rankomis šiuos plotus pavertė dirbama žeme. Kai Juozo tėvai čia pradėjo statytis namus, jam tebuvo pusė metukų. Bėgant laikui, sodyba vis gražėjo, užaugo didžiulis sodas, jį supantys medžiai. Niekur neišeidamas iš sodybos, galėjai net pagrybauti. Deja, sovietmečiu, prasidėjus melioracijos vajui, galingas „Staliniecas“ atvažiavo ir į Trakimų sodybą. Jį vairavęs žmogus niekaip nesiryžo pradėti rauti sodo – nekilo ranka prieš tokį grožį. Bet nieko nepadarysi – įsakymas lieka įsakymu: ir obelis išrovė, ir trobesius nugriovė.

Zina MAGELINSKIENĖ

Visą straipsnį skaitykite 2016-02-20„Darbe“.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.