Žadeikių medus, surinktas Moliūnų girioje. Ekologiškas produktas. Šis prekės ženklas pasvaliečiui bitininkui Algirdui Motiečiui net Vilniuje atveria daug įdomių pažinčių. Ir nuostabu patirti, kiek sostinėje žmonių, kurie kažkaip susiję su mūsų kraštu. Tuomet atėjęs vilnietis ne tik nusiperka medaus, bičių duonelės, pikio ar vaškinę žvakę, bet ir išsirutulioja patys netikėčiausi pokalbiai.
Taip Algirdas Motiečius tarsi savaime tęsia ir mūsų senąsias bitininkavimo, ir bendravimo tradicijas. Juk nuo seno turgeliuose liedavosi įvairiausi pašnekesiai…
Iš Radviliškio rajono kilęs Algirdas prisiminė dar gyvą pasakojimą, kaip jo kraštiečio aktoriaus Vytauto Tomkaus senelis eidavo į turgų pabendrauti, pakeliui užsukęs į karčemą kokią burnelę išmesdavo, o grįždavo taip nieko ir nenusipirkęs…
Nors pagal profesiją Algirdas – inžinierius, tačiau pripažįsta, kad bitininkavimas – liga, kuria užsikrečiama nepagydomai. Prižiūri daugiau nei pusšimtį bičių šeimų, taigi rūpesčių ir darbo per akis. Juolab kad nė vieno darbelio čia neatidėsi, viskas turi būti padaryta laiku, todėl bitininko, kaip ir bičių, gyvenimas sustyguotas labai tiksliai.
– Bičių gyvenimas toks nuoseklus ir tvarkingas, kad mums, žmonėms, reikia tik pasimokyti. Ten nėra nei pavydo, nei pykčio, ten griežta hierarchija – motinėlė, tranai, darbininkės… Viena bičių šeima savo reikmėms per metus sunaudoja šimtą kilogramų medaus. Tačiau, jei tinkamos sąlygos, bitės nenustoja jo nešti ir medaus sukaupia daugiau. Tarkim, liepų medunešiui reikia šilto ir drėgno oro, – Algirdas įsigilinęs į subtiliausias bitininkavimo paslaptis, apie tai perskaitęs daug literatūros.
Viena bičių šeima vidutiniškai sveria penkis šešis kilogramus. O kilogramą sudaro dešimt tūkstančių bitučių. Daug. Juk šitiek medaus reikia sunešti…
– Rudenį nuo nesibaigiančių darbų jautiesi pavargęs, gal ir norėtum viską mesti, bet jau po Naujųjų metų pasiilgsti savo bitelių, vėl imi laukti pavasario ir didžiausio bitininko džiaugsmo – pirmojo bičių apsiskraidymo. O tas laikas gali būti nuo vasario pabaigos iki balandžio mėnesio. Viskas priklauso nuo orų ir gamtos budimo, – sako bitininkas Algirdas Motiečius.
Anot senolių, per pusiaužiemį, sausio 25-ąją, savo aplinkoje turėtume pažadinti gamtos gyvastį: papurtyti apšarmojusias obelis, pabelsti į apsnigtus avilius – tada ir bitelės visu kamuoliu persirita ant kito korio.
O mūsų senelių beveik kiekvienoje sodyboje stovėdavo bent keletas avilių bičių, didžiuliai sodai būdavo apsodinti liepomis, kurių žieduose dūgzdavo bitutės.
– Senelis, tėtis turėjo bičių, ir tėčio broliai, o tetulėnas buvo jau stipresnis bitininkas. Taigi visi susėdę mėgo apie bitininkavimą pakalbėti, – prisimena Algirdas. – Žmonės laikė bičių, nes jos ir sovietų valdžiai taip neužkliūdavo. Juk penkių karvių niekas neleido turėti. Tačiau keletas ar net keliolika šeimų bičių valdžiai per daug nemaišė. Nors tėtis medų dažniausiai išdalindavo, išdovanodavo.
Asta BITINAITĖ
Visą straipsnį skaitykite 2016-02-02„Darbe“.
