Kaip muzika pynėsi su miškininkyste

Antans 1
Vaškiečiai Genovaitė ir Antanas Garalevičiai kartu – nuo studijų metų.

 

Vaškietis Antanas Garalevičius per metų virsmą paminėjo savo septyniasdešimtmetį:
– Esu gimęs 1944-aisiais per Kūčias, bet pagal dokumentus – 1945 metų sausio 1-ąją.
Taigi pirmiausia jubiliejų šventė su šeima. Genovaitė ir Antanas Garalevičiai užaugino dukrą Eglę, kuri jau senokai įsikūrusi Londone, sūnaus Mindaugo šeima – čia pat, Vaškuose. Ir trys anūkai: Greta baigia psichologijos studijas, Gabija – Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos abiturientė, Gajus – aštuntokas, Pasvalio muzikos mokykloje mokosi saksofono klasėje, tačiau grojantis ne vienu instrumentu.
O jau sausio viduryje Vaškuose į Garalevičių kiemą sugarmėjo Pasvalio „Dūdoriaus“ orkestro muzikantai, kaip pašmaikštauja vadovas Algirdas Mikalauskas, kiek dar yra likusių, taip pat rajono vadovai su padėkomis, kolegos, bičiuliai, kaip įprasta sakyti, Jubiliato talento gerbėjai.
Iš tiesų Antanas Garalevičius – talentingas birbynininkas, klarnetininkas, grojantis ne tik kapelose, orkestruose, bet ir puikus solistas. Kai, tarkim, Vilniuje, Rašytojų klube, per susitikimą su kraštiečiais vaškietis Antanas birbyne virtuoziškai melodijas išvinguriuoja, net virpuliukai kūnu nubėga…
Nemakščiuose grojo birbyne, Trakuose – klarnetu
Antanas Garalevičius gimęs tuomečiame Skaudvilės rajone, tačiau augęs Nemakščiuose:
– Buvo labai sunkūs ir dramatiški pokario laikai, o mes šeimoje augome penki vaikai.
Vaškietis išsaugojęs bene pirmąją savo kaip muzikanto fotografiją iš Nemakščių vidurinės mokyklos laikų, kur jis, kokių vienuolikos metų berniukas, groja kontrabosine birbyne.
– Man jau tada pavyko pagroti šiuo instrumentu. Buvom susibūręs birbynių kvintetas, kuriam vadovavo matematikos mokytojas Petras Žvirblis. Jis buvo grojęs Vilniaus universiteto ansamblyje. Gal ir todėl susidomėjau būtent birbyne, nes nuostabiai gražiai ja grojo mūsų mokytojas. O vaikui mokytojas daro didelę įtaką, – pripažįsta Antanas.
Taigi jis Nemakščiuose jau ir iš natų birbyne grojo, ir 1960 metais su kapela dalyvavo Dainų šventėje:
– Grojome Vilniuje, Vingio parke, naujoje estradoje. Tai buvo pirmoji mano Dainų šventė. Tuomet kapelos buvo stiprios, daug įvairių instrumentų, žmonės vienas iš kito mokėsi groti. Juk visur skambėjo tik gyva muzika, nebuvo jokių aparatūrų ir net elektros. Kol daug prakaito neišlieji, instrumentas taip lengvai nepasiduoda. Tik paskui visiems susidaro įspūdis, kaip tu čia lengvai groji, kaip viskas paprastai išeina…

Asta BITINAITĖ

Visą straipsnį skaitykite 2015-01-27 „Darbe“.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.