„Ne visi dizaineriai yra siuvėjai, bet visi siuvėjai yra dizaineriai“

Gita Baliūnienė ir Daiva Urbonavičienė įsitikinusios, jog siuvėjų reikės visada.
Gita Baliūnienė ir Daiva Urbonavičienė įsitikinusios, jog siuvėjų reikės visada.

Tiesą pasakius, paskutinį kartą siuvykloje buvau prieš gerus trejus–ketverius metus. Kažkada vaikystėje tai buvo pakankamai dažna mano apsilankymo vieta. Kadangi mano apatinė ir viršutinė kūno dalys dažniausiai neatitikdavo sovietinio GOST standarto, tai mama vesdavo pas pažįstamą „kriaučių“, kuris siūdavo man įvairias kelnes ir švarkus. Pamenu didžiules senovines žirkles, kuriomis jis kirpdavo medžiagą, o jei būdavo geros nuotaikos, visada duodavo pakilnoti, kaip tuo metu man atrodė, visą toną svėrusį lygintuvą. Laikai pasikeitė ir dabar rūbų savo nemenkam kūneliui kažkaip prisirankioju turgeliuose. Kadangi esu nutolęs nuo madų pasaulio, buvau beveik tikras, kad siuvėjos kasdieniame gyvenime nebereikalingos. Tačiau didelei savo nuostabai atradau, kad vien šalia mūsų redakcijos yra įsikūrusios net trys siuvyklos. Nebeliko nieko kito, kaip patraukti į vieną iš jų ir pasiteirauti ten triūsiančių moterų ar dar reikalingas XXI amžiuje siuvėjos amatas.
Biržų gatvėje dirbančias Gitą Baliūnienę ir Daivą Urbonavičienę užtikau palinkusias virš siuvimo mašinų.

– Kada pradėjote siūti?
Gita:
– Mano tėvai buvo savamoksliai siuvėjai. Nors abu dirbo „Įstros“ kolūkyje, laisvalaikiu, jei kas paprašydavo, siūdavo. Mamos „specializacija“ buvo moteriški rūbai, o tėčio prašydavo pasiūti vyriškas kelnes ar kažką iš odos. Mano pirmasis siuvinys buvo ilgas sijonas šokiams. Tai buvo gal septintoje klasėje. Mamai nepatiko mano pasirinktas „fasonas“, tad padavė medžiagą ir liepė siūtis pačiai. Man pavyko. Negana to, panašų sijoną pasiuvau ir draugei. Siuvimas tapo mano pomėgiu, bet ne profesija. Baigusi studijas, įgijau kultūros švietimo darbo organizatoriaus specialybę. Dirbau Švobiškyje, vėliau „Įstros“ kolūkyje. Teko paragauti ir pardavėjos duonos. Netekus darbo, Darbo biržos siuntimu, baigiau siuvėjų kursus. Įsidarbinau tuo metu Pasvalyje veikusioje UAB „Manra“ siuvykloje. Kai ši bankrutavo, pradėjau dirbti individualiai.
Daiva:
Gimiau ir augau Narteikiuose. Mano teta buvo siuvėja, tad kai reikėjo rinktis profesiją, mama pasakė: „Vaikeli – bus gerai. Darbo visada bus. Auginsi vaikus ir sėdėdama namuose siūsi“. Taip ir atsitiko. Baigiau mokslus Šiauliuose ir 1984 metais Pasvalio Buitinių paslaugų kombinate įsidarbinau siuvėja. Kai čia nebeliko darbo, dvi savaites pabandžiau dirbti jau minėtoje UAB „Manra“, tačiau pabėgau ir išsipirkusi patentą, siuvau namuose savarankiškai. Prieš ketverius metus su Gita suradome viena kitą. Nuo tada dirbame kartu.
– Ar tai sunkus darbas?
Gita:
– Kai darai tai kas patinka, nesunku. Bet būna tokių užsakymų, kurie „ne prie dūšios“, tada ir darbas būna ne mielas. Man labiau patinka siūti lengvus rūbus.
Daiva:
– O man – priešingai. Mano „arkliukas“ – viršutiniai rūbai: paltai, kailiniai ir t. t.

– Kas jūsų klientės?
Daiva:
– Įvairaus amžiaus moterys. Turime nuolatinių klienčių ratą, kurios naudojasi mūsų paslaugomis jau daug metų.
– Aplink daugybė padėvėtų ir pigių rūbų parduotuvių, kuriose galima nebrangiai pasikeisti savo garderobą. Kam dar reikalingos siuvėjos?
Daiva:
– Būtent šių parduotuvių pirkėjai ir yra dažniausi mūsų klientai. Nusiperka patinkantį rūbą, o jis per platus, per ilgas, ar kažkurioje vietoje suplyšęs. Tuomet ir prisireikia mūsų paslaugų. Taip pat dažnai užsuka nestandartinio sudėjimo žmonės, kuriems įprastose prekybos vietose sunku susirasti tinkamo dydžio drabužius. Netrūksta ir prašančių pasiūti kailinius ar paltą.

Viktoras STANISLOVAITIS

Visą straipsnį skaitykite 2015-01-15 „Darbe“.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.