Senajai salotietei miestelio istorija – kaip ant delno…

– Prisimenu savo vaikystę dar prie Smetonos, tačiau nepamenu, ką vakar per televizorių rodė, – šypteli 88-uosius metus einanti salotietė Marijona Prėnaitė-Dodienė.

Šiuos prisiminimus dar labiau sužadino ir šiemet minimas Saločių pusės tūkstančio metų jubiliejus, ir šia proga išleista knyga.

– Jeigu niekas neišklausys, neužrašys, savo prisiminimus nusinešim į kapą, – sako viena seniausių salotiečių, šiame miestelyje gimusi, augusi ir pačiame centre, Gedimino aikštėje, esančiuose namuose leidžianti jau garbaus amžiaus dienas.

Marijonos Dodienės tėvas kilęs iš netolimo Kubiliūnų kaimo.

– Mano senelis Jokūbas Prėnas buvo Kubiliūnų dvaro povaras, taip tada vadino virėjus. Tad ir jo vaikus šaukė Povariukais, – pasakoja senoji salotietė, kurios tėvas, 1914 metais prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, buvo paimtas į caro kariuomenę, o namuose liko žmona su dviem mažais vaikais. – Jis pakliuvo į vokiečių nelaisvę ir buvo paimtas darbams į Vokietiją. Ten dvare melžė karves, paskui dirbo kitus darbus, gaudavo penkis kartus valgyti ir jautėsi laimingas belaisvis. Tačiau grįžo į Lietuvą, kur buvo likusi šeima, beje, namuose netikėtai rado ir trečią gimusį vaiką. Po karo siautėjo ligos, mirė jo žmona ir sūnus. Liko našlys su dviem vaikais.

Visą straipsnį rasite 2014-08-02 „Darbo“ numeryje.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *