Apie ką bekalbėtų ir ką beveiktų 95 metų jubiliejaus neseniai sulaukusi pumpėnietė Janina Tamulionienė, visur paskui save palieka platų ir šviesų gerumo bei optimizmo spindulį. Vaizdinga senolės šneka mirgėte mirga mažybiniais žodžiais, o tai irgi liudija jos meilę viskam, kas ją supa, kas gyva. Apie ką ji bepasakotų – smagią vaikystę, Sibiro šalčių ir nelaisvės pančių sukaustytą jaunystę, sunkius darbus ar džiugias akimirkas, kiekvienam prisiminimui pagyvinti senjorė suranda tinkamą dainos ar eilėraščio posmą. Eiles ji kuria ir pati, o niekur dar neužrašytų dainų atmintyje yra išsaugojusi gyvą galybę. Prieš kelerius metus iš anūkės Raimondos dovanų gavusi fotoaparatą, devintą dešimtį perkopusi senolė su dideliu pasimėgavimu ėmė fiksuoti visa, kas gražu aplinkui: žiemą – apsnigtą sodą, žėrintį šerkšną, vasarą – vaivorykštę, prasiskleidusį žiedą, ant jo nutūpusį drugelį, lizde snapelius pražiojusią naują paukštelių vadą.
Anot močiutės, kad surastum tą grožį, niekur toli eiti nereikia. „Savo sodyboje, po senais medžiais aš net baravykų prisirenku“, – rodydama kepures išdidžiai iškėlusių rudagalvių nuotrauką šypsosi vienkiemio šeimininkė.
Šeimą išblaškė tremtis ir karas
Janina Čeponytė-Tamulionienė gimė Joniškyje – ten jos tėtis dirbo karinio sandėlio viršininku. Tačiau dėl sveikatos daktarai jam patarė kuo daugiau būti gryname ore. Tad persikėlė į sutuoktinės tėviškę Pumpėnuose ir pradėjo ūkininkauti. Žemės davė žmonos tėvai, dar kelis hektarus nusipirko – dirbo dvi dešimtis hektarų. Nuo 1931 metų Janina – jau pumpėnietė. Jos tėveliai savo rankomis pasistatė namus, pasodino didžiulį sodą.
– Visi laukai aplinkui buvo nusėti akmenimis. Eidavom jų rinkti į vežimus, po to supildavome didžiules krūvas, – prisimena kartu su dviem broliais ir sesute augusi Janina. – Tais laikais visi labai sunkiai dirbo ir labai daug dainuodavo. Žiūrėk, užtraukia dainą artojas, jam atitaria linų rovėjos ir suskamba visi laukai. Dainos mus guodė ir stiprino Sibiro lageryje, padėjo iškęsti nuovargį, šaltį, badą. Dainuoji ir užsimiršti, nes širdžiai mieli lietuviški žodžiai ir švelni melodija tarsi nuskraidina į tėviškę. Mūsų dainų susidomėję klausydavosi net lagerio prižiūrėtojai, o ką sako jų žodžiai – nesuprasdavo.
Janina – politinė kalinė, į Sibiro lagerius išvežta už ryšius su partizanais. Merginą stribai areštavo 1946 m. liepos 16-ąją – jos gimimo dieną. Janinos tėvų vienkiemis buvo netoli miško, tad ir miško broliams visi padėdavo, kiek galėdavo. Janina iš drobės karpydavo tvarsliavą sužeistiems partizanams, jos tėtis turėjo pažįstamą vaistininką Panevėžyje, tad parūpindavo vaistų. Miško brolius remdavo ir maistu.
Pačios Janinos brolius likimas išskyrė ir išblaškė. Jaunėlį prievarta paėmė į sovietų kariuomenę. Netrukus tėveliai gavo žinią, jog jų sūnus dingo be žinios. Jokio jo pėdsako nepavyko aptikti iki šiol. „Šalia tėvelių kapo brolio atminimui pastačiau mažą kryželį, atėjusi uždegu žvakelę. Tikiu, kad jo siela parskrenda į tėviškę prie tos liepsnelės sušilti“, – su grauduliu sako senolė.
Vyresniam broliui iš sovietų kariuomenės pavyko ištrūkti. Bet pateko į vokiečių nelaisvę, buvo išvežtas priverstiniam darbams, ten sunkiai susirgo. Šiaip taip išsikapstęs iš ligos, baigiantis karui pasitraukė į Jungtines Amerikos Valstijas. Ten jis įsikūrė, o Lietuvai vėl tapus nepriklausoma, brolį Amerikoje aplankė ir Janina.
– Kai jaunėlį paėmė sovietų kariuomenėn, nuvežėm jam drabužių, kad persirengęs galėtų pabėgti. Bet jis pasiaukojo, norėdamas nuo represijų apsaugoti mus. Sakė: „Vienas mano draugas pabėgo, tai po to mačiau, kaip abu jo tėvus varė klūpomis per akmenis, reikalaudami, kad išduotų, kur jų sūnus slepiasi. Gelbėdamas mus, brolelis pražuvo pats, – atsidūsta Janina Tamulionienė.
Netektys darbščių pumpėniečių šeimą persekiojo ir vėliau: netrukus po vestuvių autoavarijoje žuvo vienintelė Janinos sesuo.
Jausmus užgrūdino Sibiro šaltis
Sibiro lageryje Janina sutiko savo vaikystės pažįstamą pumpėnietį Juozą Tamulionį. Jie ne tik lankė tą pačią Pumpėnų mokyklą, bet abu buvo aktyvūs jaunųjų ūkininkų ratelio nariai, šauliai. Juozas dar pirmosios sovietų okupacijos pradžioje tapo Laisvės kovų sąjūdžio dalyviu, o po karo, sovietų okupantams vėl sugrįžus į Lietuvą, kartu su bendraminčiais išėjo partizanauti į Žaliąją girią. Tačiau jo, kaip partizano, kelias nebuvo ilgas. 1944-ųjų gruodį, Kūčių dieną, Juozas pateko į stribų nelaisvę. Metus kalėjo Panevėžyje, o iš ten laukė ilga kelionė į Intos lagerį.
Kai po Stalino mirties politiniai kaliniai galėjo jaustis šiek tiek laisviau, Juozas, atėjęs pas lagerio moteris, pasiteiravo, ar tarp jų yra lietuvaičių. Svetimame krašte pamatyti pažįstamą žmogų būdavo labai miela, o kai susitiko du nuo seno pažįstami jaunuoliai, karščiau ėmė plakti jų širdys. Po šio susitikimo lagerio režimas kuriam laikui juos vėl buvo išskyręs. Tačiau grįžę į Lietuvą vienas kitą labai greit susirado, juo labiau kad abu grįžo tais pačiais 1956-aisiais. Netrukus Juozas Janiną nuvedė prie altoriaus. Susituokė per Jonines.
Parvažiavusi iš Sibiro, Janina rado liūdesio prislėgtus tėvelius. Rūpestingai, su didele meile jų kurtas ūkis buvo išdraskytas, žemę, gyvulius, padargus atėmė kolūkis.
– Iš vienos nelaisvės grįžom į kitą – kolūkinę. Norėdami bent mus išstumti iš to „kolektyvinio“ skurdo, tėvai ragino išvažiuoti į miestą. Keletą metų gyvenom Panevėžyje, buvom ten ir darbus susiradę. Net sunegalavo mano tėvelis, tad grįžom į tėviškę. Ačiū Dievui, kad bent tėvų namus įstengėm išsaugoti, – apie gyvenimo vingius pasakoja Janina.
Liepė iškirsti sodą
Politinių kalinių „antspaudu“ paženklintai Janinos ir Juozo Tamulionių šeimai niekada nebuvo lengva.
Moteris prisimena, kaip pas kolūkio pirmininką atėjo prašyti, kad skirtų 60 arų sklypą prie sodybos – toks priklausė visiems kolūkiečiams. O pirmininkas išrėžė: „Tai kad jūsų sodyba visą hektarą užima. Išsikirskit sodą – turėsit vietos ir ganyklai, ir daržui“.
– Žinoma, kirsti tėvų pasodintą sodą nekilo ranka. Kartą pamačiau mūsų sode stovint kolūkio mašiną – pirmininko atsiųsti žmonės skynė ir į dėžes krovė obuolius. Kai paklausiau, ką čia daro nepasiklausę, atsakė, kad kolūkio obelys prastai užderėjo, o į parodą reikia nuvežti gražių obuolių, – senolės prisiminimuose prasiveržia patirta nuoskauda.
Iki pat pensijos Juozas Tamulionis dirbo kolūkio lentpjūvėje, Janina – lauko darbininke.
– Visi Tamulionių giminės vyrai buvo nagingi, turėjo auksines rankas, – pastebi aplankyti Janinos atėjęs pumpėnietis Antanas Krušinskas, nuo seno pažinojęs darbščius kaimynus šeimą.
Janina ir Juozas į savo šeimą atsinešė gilias patriotines tradicijas. Janinos mamos brolis Juozas Mikoliūnas – Lietuvos karys savanoris. Ginti atkurtos Lietuvos valstybės jis išėjo 1918 gruodį, o 1919 metų lapkritį žuvo mūšyje ties Saločiais. Janinos vyras Juozas, kaip jau minėta – Laisvės kovų sąjūdžio dalyvis, partizanas, apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu ir Šaulių žvaigžde.
Janinai ir Juozui likimas lėmė drauge praleisti 52-ejus metus. Dar spėjo atšvęsti Auksines vestuves. Amžinybėn Juozas išėjo 2008-aisiais, sunkios ligos patale sulaukęs Šaulių žvaigždės apdovanojimo.
Janina prisimena su kokiu džiaugsmu abu su vyru sutiko Lietuvos atgimimą, Sąjūdį, Baltijos kelią, 1990 metų Kovo 11-ąją.
– Pusę šimto metų gyvenome svajodami apie laisvą Lietuvą. Tai kaip nesidžiaugsi, kai subyrėjo okupantų galybė. Mums tai buvo tikras stebuklas, – teigia senolė. – Nors šiandien dažnai pagalvoju: ką padarėm ne taip, kad mūsų jaunimas išvažiuoja iš Lietuvos.
Pumpėnų miestelio šviesuolė puikiai supranta, kad valstybė ir valdžia yra skirtingi dalykai, nes valstybė – tai visi mes, Lietuvos žmonės. Todėl ir klausia: „Ką padarėm ne taip?“ Tačiau dabartinei valdžiai, bent jau jos daugumai, senjorė turi nemažai priekaištų: už tai, kad labiau rūpinasi savo turtais, o ne Lietuvos žmonėmis, kad, užuot sprendę svarbius valstybei klausimus, riejasi dėl niekų.
„Ačiū, kad išmokei mylėti Tėvynę“
Tamulioniai užaugino dvi dukras – Žydrą ir Vitaliją bei sūnų Regimantą. Visi vaikai su šeimomis įsikūrę Panevėžyje, dažnai aplanko Pumpėnuose gyvenančią mamą. Savo vaikystės vasaras čia leisdavo visi keturi Tamulionių anūkai: Andrius, Tomas, Vytautas ir Raimonda. Dabar visi jie jau suaugę, kuria savo gyvenimus. Šiandien senąją pumpėnietę džiugina pusantrų metukų proanūkio Vincento viešnagės. Kai močiutė jam dainuoja smagias vaikiškas daineles ar lopšines, Vincentas iš karto suklūsta ir bando niūniuoti kartu.
– Oi, kad užtrauksim mudu abudu, kai Vincentas kiek paūgės, – laime trykšta senolė.
Dar vienas didžiulis jos džiaugsmas – kad po laimės paieškų užsienyje, Lietuvon sugrįžta anūkų Andriaus ir Vytauto šeimos. Vytautas su žmona Egle apsistojo Panevėžyje, Andrius su Salvinija nusipirko sodybą netoli Pušaloto ir netrukus pradės kurtis joje.
– Mes penkerius metus gyvenom ir dirbom Anglijoje. Močiutė Janina dažnai atsiųsdavo mielų savo rankų darbo atvirukų. O kokius laiškus rašydavo! Viską juose išpasakodavo: kokia gėlė darželyje pražydo, kuri obelis didžiausią derlių sunokino, koks paukštis pavasarį pats pirmas parskrido. Ir savo sukurtų eilių apie tą gamtos grožį, apie meilę tėviškei įpindavo. Tie laiškai, šilti močiutės žodžiai tikrai daug prisidėjo prie mūsų apsisprendimo grįžti į Lietuvą. Būti kuo arčiau savų, artimų žmonių visada labai norėjosi. Todėl ir įsikūrėm netoliese, – su meile žvelgdama į močiutę sako jos anūko Vytauto žmona Eglė.
Nuoširdžių žodžių močiutei Janinai negaili ir anūko Andriaus sutuoktinė Salvinija:
– Ji nepaprastai miela ir mums visiems labai gera. Kai pirmą kartą atvažiavau susipažinti, priėmė tarsi savą. Iš karto radom bendrą kalbą: paaiškėjo, kad abi mėgstam rankdarbius, kitokius darbelius, kur reikia kūrybinių minčių. Pas močiutę Janiną važiuoju tarsi į savus namus.
Toliausiai nuo gimtų namų kol kas apsistojusi anūkė Raimonda – ji gyvena Dubajuje ir dirba stiuardese „Emirates Airlines“. Močiutė labai laukia tų dienų, kada mylima anūkėlė sugrįžta atostogų į Lietuvą. Širdyje gal norėtų, kad sugrįžtų visam laikui, bet kartu didžiuojasi, jog anūkė pamato platų pasaulį, nes „Emirates Airlines“ keliai veda į daugybę tolimiausių šalių. Iš visų jų anūkė savo močiutei siunčia atvirukus, nuotraukas. Jas žiūrinėdama, senolė ir pati mintimis tas šalis apkeliauja, pasigroži kerinčiais peizažais.
Kartu su Raimondos siunčiamais atvirukais atskrieja ir nuoširdūs padėkos žodžiai: „Ačiū Tau už tai, kad išmokei mane mylėti savo žemę ir didžiuotis kiekvieną kartą, kai tariu žodį „Lietuva“. Raimonda į Dubajų turi nusivežusi Lietuvos trispalvę ir iškelia ją per visas mūsų valstybės šventes.
Supranta gamtos kalbą
95-erių metų Janina Tamulionienė savo erdvioje vienkiemio sodyboje kol kas puikiai tvarkosi viena. Kiekvieną savaitgalį mamą aplanko dukra Žydra, dažnai parvažiuoja ir kiti vaikai. Paklausta, kokios iš mamos gautos gyvenimo pamokos įsiminė labiausiai, Žydra atsako nedvejodama:
– Mama visų gyvenimo tiesų mokė savo pavyzdžiu. Niekada nemoralizavo, nebarė, neliepė, o tiesiog pakviesdavo eiti kartu: ir dirbti, ir atsipūsti. Būdavo, kad plušėdavom labai sunkiai, bet matydami, kaip kantriai darbuojasi mama, nenorėdavom atsilikti. Iš mamos patyrėm labai daug švelnumo bei meilės. Net ir mūsų išdaigas mokėdavo priimti su šypsena ir kažkaip stebuklingai leisdavo pajausti, kada tos išdaigos nepagirtinos. Mama iš darbo kolūkyje grįždavo pavargusi, bet niekada nematydavom jos piktos, susiraukusios. Spėdavo mums ir gražių drabužėlių pasiūti, ir šiltas kojines numegzti. Mūsų sodyboje visada būdavo begalės įvairiausių gėlių, keliolika avilių bičių, gagendavo, kreksėdavo ir kudakuodavo pulkai paukščių. Net iš sunkiausių situacijų mama rasdavo išeitį. Nedejuodavo ir nesiguosdavo, tad mums atrodydavo, jog visos problemos tarsi išsisprendžia savaime.
O Janina Tamulionienė priduria, jog ji pati daug gyvenimo išminties išmoko iš bitelių, kurių pasaulį mėgdavo stebėti. Pumpėnietė tarpukariu yra baigusi bitininkystės kursus, ir, jei ne okupacija bei Sibiro lageriai, sugriovę visus jaunystės planus, tikriausiai būtų tapusi bitininke.
– Man atrodė, jog aš suprantu bitelių kalbą. Ir iš viso labai mėgstu pasišnekėti su gamta: tose mūsų šnekose nėra jokių pletkų, melo, pykčio – visada išklauso, viską supranta, – savo įgimtą meilę gamtai paprastai nusako senolė.
Kai pakviečia atvažiuoti į svečius rudenį – į linarūtės talką, močiutės akyse sužiba juoko kibirkštėlės. Šypsodamasi ji veda aprodyti savo sėtų linų. Jų – tik dvi mažos lysvelės: senolė paaiškina, jog buvo labai pasiilgusi linų mėlynumo, tad pavasarį ir sugalvojo jų pasisėti tiesiog palangėje.
Janina Tamulionienė moka džiaugtis kiekviena kasdienybės smulkmena:
– Turėdavau nemažai vargo, kol surasdavau, kas nušienaus dideles mūsų sodybos pievas. Pati gyvulių nebelaikau, o tie, kas turi technikos, sukiotis po sodą nelabai nori, šieno irgi niekam nebereikia. Kai užmačiau skelbimą apie teikiamą šienavimo paslaugą iš karto paskambinau. Netrukus su traktoriuku atvažiavo jaunas, žvalus vaikinas. Labai malonus, mandagus, rūpestingai ir kruopščiai nušienavo visus sodo kampelius, išvežė žolę. O prie jo traktoriuko plevėsuoja Lietuvos trispalvė! Kol dar yra tokių patriotiškų ir geranoriškų žmonių, tokio šaunaus jaunimo, galiu būti rami – mūsų Lietuva gyvuos, – viliasi Pumpėnų vienkiemio senolė.
