– Pumpėnuose Jus daugelis vadina tiesiog Domingo. Kaip pavyko pelnyti tokį jaunimo pasitikėjimą?
– Net neįsivaizduoju, kad galėčiau nedirbti su jaunimu. Viskas susiklostė savaime. Kai 2004 metais iš Argentinos atvykome gyventi į Pumpėnus, pasigedau bažnyčią lankančio jaunimo. Bažnyčios ir tikėjimo tęstinumą matau per jaunus žmones, kurie kurs šeimas ir prisidės prie Lietuvos ateities. Todėl man svarbu, kad čia augantis jaunas žmogus būtų tikintis ir gyventų prasmingą gyvenimą.
Iš karto, tik atvykęs, pradėjau galvoti, kur galėčiau Pumpėnuose rasti jaunimo? Ne veltui pasisiūliau dirbti tikybos mokytoju Pumpėnų gimnazijoje – šiemet sukanka jau dvidešimt metų. Tikybą dėstau ne tik Pumpėnuose, bet ir Panevėžio Alfonso Lipniūno progimnazijoje.
Mokykloje su vaikais bendrauju draugiškai ir betarpiškai. Greitai susidraugaujame, nes man labai svarbu, kad jie nebijotų kunigo. Jaunimą pavyksta atrasti ir prie tikėjimo priartinti ne tik pamokose, bet ir per sportą. Anksčiau šalia vienuolyno dažnai žaisdavome futbolą, tačiau dabar taip nebėra. Šiandien jauno žmogaus gyvenime svarbią vietą užima technologijos – telefonai, kompiuteriai, socialiniai tinklai, todėl jį vis sunkiau atitraukti nuo ekranų.
Prieš dvidešimt metų viskas buvo gerokai paprasčiau – pasiimdavome kamuolį ir visi eidavome pažaisti futbolą. Nebuvo tiek pramogų, o namuose retas turėjo kompiuterį ar išmanųjį telefoną. Dabar reikia kur kas daugiau kūrybiškumo, kad sudomintum jaunimą. Jie nori, kad viskas vyktų greitai, tarsi naršant telefone. Tačiau bendraujant su žmogumi taip nebūna – reikia laiko pasikalbėti, paklausti, kaip sekasi, kaip jis gyvena.
Deja, tokie pokalbiai daugeliui jaunų žmonių ilgainiui ima atrodyti nuobodūs, todėl jie po truputį praranda gebėjimą bendrauti. O juk tai – vienas svarbiausių augančio žmogaus įgūdžių.
Todėl pirmiausia stengiuosi su jais užmegzti draugišką ryšį, bendrauti ne tik kaip kunigas, bet ir kaip draugas. Juk būti su draugu daug maloniau, ir jaunimas tai jaučia. Ne veltui Pumpėnuose žmonės mane vadina tiesiog Domingo, o ne mokytoju, kunigu, ar tėvu Domingo.
Manau, tai yra Dievo dovana – gebėjimas paprastai ir nuoširdžiai bendrauti su žmonėmis. Kartais pasikalbėjęs su kitais kunigais išgirstu, kad jiems ne taip lengva užmegzti artimą ir betarpišką ryšį su jaunimu. Tačiau viskas prasideda nuo pirmo žingsnio, nuo noro pabandyti.
– Kaip pavyksta sudominti šiuolaikinį jaunimą ir paskatinti jį ateiti į bažnyčią?
– Anksčiau kiekvieną šeštadienį vienuolyne susirinkdavo gausus būrys jaunimo – kepdavome picas, žaisdavome, tiesiog būdavome kartu. Dabar jauni žmonės vis labiau užimti kitomis veiklomis, todėl norint juos sudominti reikia pasiūlyti kažką ypatingo. Tam prireikia daugiau laiko, kūrybiškumo ir vaizduotės. Picų kepimai, stovyklos ir kitos mūsų organizuojamos veiklos padeda kurti draugystę, skatina bendravimą ir leidžia jaunimui patirti bendrystę.
Norint sudominti jaunimą, vien pakvietimo nebeužtenka – reikia organizuoti įvairias temines veiklas. Jaunuoliai noriai vyksta į kino teatrą Panevėžyje. Esame surengę pačių įvairiausių, net ir „piratų“ tema picų kepimo vakarą. Visi – ir jaunimas, ir aš, buvome persirengę piratais. Išsikepę picas valgėme susėdę ant žemės, o ir visa aplinka buvo papuošta pagal šią temą. Vėliau jaunimui kilo mintis nuvažiuoti į netoli Pumpėnų esančias apleistas kapines. Taip ir išvykome, visi apsirengę piratais. Aš vairavau autobusiuką, pats buvau išsinuomojęs pirato kostiumą ir užsidėjęs peruką. Pakeliui mus sustabdė policija, tačiau pareigūnai manęs neatpažino.
ir kitų Lietuvos miestų. Kamilės KAVECKAITĖS nuotr.
Tokius nuotykius jaunimas prisimena labai ilgai. Mane labiausiai džiugina tai, kad net ir po penkiolikos metų, jau užaugę, sukūrę savo gyvenimus kitur, jie nepamiršta Pumpėnų. Man gera, kad svarbiausiam savo gyvenimo žingsniui – santuokai, jie pasirenka būtent Pumpėnų bažnyčią. Tai didžiausias atlygis už daugelio metų darbą ir kantrybę.
Šiemet mūsų organizuojamų Jaunimo dienų metu susituokė vienas Pumpėnuose užaugęs jaunuolis. Jis pasakojo iki šiol prisimenantis, kaip kartu kepdavome picas, stovyklaudavome, žaisdavome ir leisdavome laiką drauge. Tokios akimirkos žmoguje išlieka visam gyvenimui.
Niekada nelaukiu rezultato čia ir dabar. Neskaičiuoju, kiek žmonių priėmė Komuniją ar kiek jų dalyvavo Mišiose. Svarbiausia – sėti pasitikėjimą Dievu, parodyti, kad kunigo nereikia bijoti, kad pas jį visada galima ateiti, pasikalbėti ir būti priimtam, išklausytam ir suprastam.
– Jūs sakote, kad kunigas turi kviesti, bet ne versti. Ką tai reiškia praktikoje?
– Laikai keičiasi, keičiasi visuomenė, todėl keistis turi ir kunigai. Negalime likti tokie patys, kokie buvome prieš daug dešimtmečių. Kiekvieno kunigo pareiga – pakviesti ir padrąsinti žmones ateiti į bažnyčią, dalyvauti Mišiose. Tai yra ir tėvų atsakomybė, tačiau kartu turime gerbti kiekvieno žmogaus laisvę rinktis.
Man visada norisi dalytis tuo, kas gera. Bažnyčioje man gera, todėl trokštu, kad ir kiti žmonės tai patirtų. Mišios yra neišsemiamas dvasinis lobynas, kuriame kiekvienas gali atrasti stiprybės, ramybės ir gėrio.
Mūsų, kunigų, misija – parodyti kryptį. Galime tik pasakyti: „Tau labai padėtų, jei pasimelstum“, „Tau praverstų ateiti į šv. Mišias.“ Tačiau negalime žmogaus versti. Tikėjimas turi būti laisvas pasirinkimas.
Net ir atsisveikindamas su jaunimu, kuris ateina į vienuolyną, niekada nesakau: „Ateikite rytoj į Mišias.“ Aš tiesiog sakau: „Iki rytojaus.“ Jie puikiai supranta, kad tai yra mano kvietimas susitikti sekmadienio Mišiose. Tikiu, kad toks kvietimas, paremtas pasitikėjimu ir pagarba žmogaus laisvei, yra daug veiksmingesnis nei spaudimas. Juk kiekvienas iš mūsų turime laisvę pasirinkti, kokį gyvenimo kelią eiti.
– Ar Pumpėnų žmonės aktyviai įsitraukia į parapijos gyvenimą?
– Sekmadieniais į Mišias gausiai susirenka tikintieji ne tik iš Pumpėnų, bet ir iš aplinkinių parapijų – Pasvalio, Pušaloto, Joniškėlio, net iš Panevėžio. Deja, pačių pumpėniečių bažnyčioje norėtųsi matyti daugiau. Tiesa, tai negalioja jaunimui – jų tikrai netrūksta. Galbūt ateityje situacija pasikeis ir vietinių žmonių bažnyčioje daugės. Tikiuosi, kad taip ir bus.
Projektą „Gyvybės gija“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. 2026 m. skirta 7 000 eurų.
