Kūrybinė stovykla įsikūrusi Lėvens upės pakrantėje, prie Socialinių paslaugų centro. Čia šią savaitę darbuojasi penki kūrėjai: sereikonietis Kęstutis Krasauskas, Adolfas Teresius iš Garliavos, Valius Remeika iš Saločių, Augustinas Milašius iš Anykščių ir Saulius Lampickas iš Alytaus.
Iš pirmo žvilgsnio – dar vienas pleneras. Dar vienas vasaros kultūros įvykis. Tačiau „Šilo geniai“ Pasvalyje niekada nebuvo tik eilinė kūrybinė stovykla. Tai daugiau kaip keturis dešimtmečius gyvuojantis reiškinys, keitęs miesto ir rajono veidą, palikęs apie pusantro šimto medžio skulptūrų, suformavęs savitą Pasvalio kultūrinį kraštovaizdį ir iki šiol keliantis klausimą: ar ši tradicija tebėra gyva, ar jau tampa gražiu, bet vis labiau nuo šiuolaikinio žmogaus tolstančiu Pasvalio prisiminimu?
Pasvalio tapatybės dalis
„Šilo genių“ istorija prasidėjo dar 1983 metais tuomečiame „Mūšos“ kolūkyje, kai į pirmąją medžio drožėjų stovyklą susirinko būrys meistrų. 1986-aisiais ši kūrybinė bendruomenė jau įgijo „Šilo genių“ vardą. Per kelis dešimtmečius Pasvalio krašte sukurta ir pastatyta apie pusantro šimto medžio skulptūrų. Jos iki šiol stovi parkuose, viešosiose miesto erdvėse, mokyklų teritorijose, rajono miesteliuose.
Tai ne tik skaičiai. Tai ženklai, iš kurių pamažu susidėliojo savitas Pasvalio kultūrinis kraštovaizdis. Vienos skulptūros jau tapusios beveik nematoma kasdienybės dalimi, kitos vis dar sustabdo atvykėlio žvilgsnį. Tačiau visos jos liudija, kad „Šilo geniai“ čia niekada nebuvo vien vasaros pleneras.
Apie „Šilo genius“ kalbėdamas K. Krasauskas nevartoja sausų apibrėžimų. Jam tai nėra nei projektas, nei renginys, nei vien kūrybinė stovykla.
– Tai mano gyvenimo dalis, – sako menininkas. – Ko reikia menininkui? Meninio humuso. Reikia, kad aplink būtų kuriantys žmonės. Jei nežinočiau, kad šiame krašte gyvena Vytautas Jackūnas, Stasys Motiejūnas, Arūnas Grušas ir kiti, kurie kūrė ir tebekuria po „Šilo genių“ vėliava, būtų labai sunku. Kai būnu savo studijoje, apie juos dažnai pagalvoju. Tai geras jausmas – nesijauti vienišas šiame krašte.
Kęstučio minimas „meninis humusas“ – ne graži metafora. Tai gyva terpė, kurioje vienas kūrėjas palaiko kitą, kur ankstesnių plenerų atmintis tampa naujų darbų pradžia, o bendrystė ne mažiau svarbi už patį kūrinį.
K. Krasauskas prisimena, kaip viename Rokiškyje vykusiame simpoziume išgirdo kalbant, esą ten esantis Liongino Šepkos parkas – išskirtinė medžio skulptūrų erdvė Lietuvoje. Tada jam norėjosi priminti: pažiūrėkite, kas jau keturis dešimtmečius vyksta Pasvalyje.
– Rokiškis save vadina skulptūrų sostine, bet, mano akimis, tikroji gyvos medžio skulptūrų tradicijos vieta yra Pasvalys, – įsitikinęs menininkas.
Ambicingą Kęstučio pareiškimą patvirtina ir salotietis Valius Remeika – skulptorius, iki šiol daugiausia dirbęs su akmeniu, o prie medžio šiame plenere pirmą kartą prisiliečiantis taip rimtai. – Mano nuomone, tai, ką keturiasdešimt metų daro „Šilo geniai“, yra bene stipriausia šio krašto meninė išraiška. Jo identitetas. Tai, ką aš darau su akmeniu, yra viena. Bet tai, ką daro „geniai“, jau virtę tradicija, – sako V. Remeika.
Ateina kaip į šeimą
Į „Šilo genius“ menininkai renkasi ne kaip į atsitiktinį projektą. Juos sieja ankstesni plenerai, bendri darbai, kūrybinės stovyklos, parodos, o kartais – ir kelių dešimtmečių pažintys. Todėl šis sambūris labiau primena ne ofi cialų renginį, o kūrybinės šeimos susibėgimą.
Valių Remeiką į plenerą kvietė ne vienas žmogus. Kalbino K. Krasauskas, senieji „geniai“ V. Jackūnas, S. Motiejūnas, A. Grušas. Rimta paskata tapo ir šeimos bei Pasvalio kultūros centro direktoriaus Roberto Lavicko palaikymas.
– Aš spyriojausi, nes žinojau, kad pereiti nuo akmens prie medžio man bus stresas. Medžio bijojau dar ir todėl, kad neturėjau įrankių. Mane kvietė jau ne pirmus metus, bet vis jaučiausi per silpnas. Šiemet išdrįsau. Čia visai kitokia atmosfera. Vieni kitus pažįstame, todėl gimsta kitoks santykis. S. Lampicką, A. Teresių pažįstu iš ankstesnių projektų. Jau nekalbant apie Kęstutį, kuris man visuomet buvo autoritetas. Tai tarsi šeimos pasibuvimas, – sako V. Remeika.
S. Lampickas – vienas žinomiausių Lietuvos medžio drožėjų, tautodailininkas, dukart „Aukso vainiko“ laureatas. Į Pasvalį jis taip pat atvažiuoja kaip į savą kraštą.
– Aš pats kilęs nuo Rozalimo, tad šis kraštas man nėra svetimas. Čia atvažiuoju kaip į namus. Turiu beveik keturis dešimtmečius kūrybinės patirties, apdovanojimų, bet nei garsus vardas, nei apdovanojimai nieko nereiškia – tu turi dirbti. Šiandien labai džiaugiuosi būdamas čia, nes jau metai kaip nedrožiau didelės skulptūros. Daugiau užsiimu kamerine skulptūra, didelių užsakymų beveik nebepriimu. Tad buvimas čia man yra savotiškas išėjimas iš komforto zonos, – sako S. Lampickas.
K. Krasauskas šią bendrystę apibūdina dar paprasčiau:
– Čia nėra svetimų. Jei žmogus čia – vadinasi, jis jau savas. Tai tarsi šeimos susibėgimas į šventę. Galime dalintis patirtimi, kalbėtis, pasiginčyti, net pasipykti. Bet mums tai šventė.
Ar pasvaliečiai dar mato, ką turi?
Nors „Šilo genių“ skulptūros Pasvalyje ir rajone matomos jau kelis dešimtmečius, patys kūrėjai pastebi paradoksą: kuo ilgiau žmogus gyvena šalia išskirtinio dalyko, tuo labiau prie jo pripranta. Tai, kas atvykėliui kelia nuostabą, vietiniam ilgainiui tampa tiesiog įprastu kasdienybės fonu.
– Vietiniams tai jau tapo natūralia aplinka. Ne visi pastebi. Bet atvažiavę žmonės dažnai klausia: „Ar jūs suprantate, kokį unikalų dalyką turite?“ – šypsosi K. Krasauskas.
S. Lampickas pastebi tą patį. Jo manymu, Lietuvoje nedaug miestų, kurie pagal medžio skulptūrų gausą galėtų lygintis su Pasvaliu.
– Gana dažnai pravažiuoju Pasvalį. Ko gero, be Rokiškio, nėra kito Lietuvos miesto, kuriame būtų tiek daug medžio skulptūrų. Tik labai skaudus dalykas – jų priežiūra. Pastatėm ir pamiršom, – sako menininkas.
Ši trumpa frazė skaudi, nes „Šilo genių“ tradicija yra ne tik apie kūrybą, bet ir apie atsakomybę. Jei medžio skulptūros suvokiamos kaip krašto tapatybės dalis, jos negali būti paliktos vien lietui, saulei, šalčiui ir laikui.
Kita vertus, medis nėra amžinas. Jis gyvena, sensta, trūnija, skilinėja, nyksta. K. Krasauskas šį laikinumą vadina ne trūkumu, o savita kūrinio fi losofi ja.
– Dabar madingi trumpi performansai: trys minutės, menas įvyko ir nieko neliko. O medis – ne trys minutės, o trisdešimt metų. Skulptūra sensta, keičiasi, nyksta. Žmogus sensta kartu su ja. Medis nėra amžinas. Jis gyvena panašiai tiek, kiek žmogus. Tai labai graži fi losofi ja, – sako menininkas.
Pasak jo, kai kuriose šalyse į sutartis net įrašoma, kad medžio skulptūrai bus leidžiama natūraliai nykti, o vėliau jos vietoje galės atsirasti kito autoriaus kūrinys. Tokiu atveju nykimas suvokiamas ne kaip apleistumas, o kaip kūrinio gyvenimo dalis. Tačiau tam reikia sąmoningo požiūrio: sutvarkytos aplinkos, aiškios valios ir pagarbos pačiam procesui.
Blogiausia, ko gero, yra tarpinė būsena – kai skulptūros nei sąmoningai saugomos, nei oriai palydimos į natūralų nykimą. Tada jos tampa nebe ilgalaikiu performansu, o tiesiog pamirštu krašto veido bruožu.
Medis ar akmuo?
Šiemet prie Lėvens vis dažniau nuskamba klausimas: ar „Šilo geniai“ visada turi būti „mediniai“? Ar po keturių dešimtmečių ši tradicija galėtų žengti ir į kitą medžiagą – pavyzdžiui, akmenį?
K. Krasauskas pripažįsta: apie tai kalbama ne pirmus metus.
– Mes apie tai vis pakalbame jau gal penkti metai. Juk esame skulptoriai, o skulptoriui koks skirtumas, su kokia medžiaga dirbti. Medis – ilgalaikis performansas, bet jį reikia prižiūrėti. Reikia tepti, saugoti, kad nepūtų, o dažniausiai nebūna kam to daryti, – sako K. Krasauskas.
Vis dėlto medis turi savą charakterį, savą greitį ir savą kūrybinę logiką.
– Medis yra nuostabi medžiaga eskizavimui. Jame labai greitai gali išgauti formas. Gal dėl to šiek tiek dingsta atsakomybės jausmas. O akmuo reikalauja koncentracijos. Prie jo eini su didesne atsakomybe, daugiau ieškai formos. Kai dirbi dvi savaites, negali daryti bet ko. Tačiau principas tas pats – nuimti nereikalingą sluoksnį ir išgauti formą, – pabrėžia Kęstutis.
A. Teresius, vienas labiausiai patyrusių šių metų plenero dalyvių, į šį klausimą reaguoja su jam būdingu humoru.
– Šioje stovykloje nusprendėme, kad forma paseno. Aš jau nusižiūrėjau netoliese esantį akmenį, su kuriuo galėčiau dirbti, – juokiasi menininkas.
Tačiau tuoj pat priduria: esmė ne medžiagoje.
– Akmuo ar medis yra tik medžiaga. Skulptūra arba yra, arba jos nėra. Kodėl nedaryti iš akmens? Juk ir įrankių reikia gerokai mažiau. Bet su akmeniu nepasitaškysi. Jis reikalauja pagarbos, priėjimo, kantrybės. Užsimojęs gali per porą valandų išilgai perpjauti didžiausią ąžuolą. Su akmeniu – kitaip, – tikina A. Teresius.
V. Remeikai, ilgus metus dirbančiam su akmeniu, perėjimas prie medžio tapo išbandymu.
– Išgyvenau tikrą emocijų audrą. Mano benzininis pjūklas „užsilenkė“, pradėjo kvailioti ir kitas pjūklas. Atrodė, kad viskas slysta iš rankų. Kai dirbi su akmeniu, viskas kitaip – bent jau žinai, kaip ir su kokiu įrankiu dirbti, kaip jį suvaldyti, – pasakoja skulptorius.
Tačiau kartu jis pastebi medyje slypinčias galimybes:
– Medžio skulptūra mane visuomet stebina savo galimybėmis. Kiekvieną kartą užduotis ta pati – menininkas turi idėją sutalpinti viename rąste, kurio plotas ir dydis labai riboti. Akmuo šiuo atveju duoda daugiau erdvės. Ir visada stebina, kiek daug galima sutalpinti medžio skulptūroje.
Menininkų klausimas, ko gero, nėra vien apie medį ar akmenį. Veikiau apie tai, ar tradicija gali keisti medžiagą, neprarasdama savo vidinės kalbos. „Šilo geniai“ gimė iš medžio, bet jų esmė, regis, slypi ne vien ąžuole. Ji slypi pačiame kūrybos veiksme – nereikalingo sluoksnio nuėmime, formos paieškoje ir žmogaus pastangoje palikti ženklą savo krašte.
Tarp tradicijos ir atsakomybės
Šių metų plenero jauniausias dalyvis – 24 metų A. Milašius iš Anykščių. Jis studijuoja skulptūrą Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete. Į „Šilo genių“ plenerą atvyko pakviestas buvusio kurso draugo Martyno Bernatonio, kuris čia kūrė pernai.
Augustinas priklauso kartai, kuri gimė jau gerokai po pirmųjų „Šilo genių“ stovyklų. Todėl jo buvimas prie ąžuolo rąsto savaime tampa svarbus: čia susitinka tradicija, prasidėjusi dar sovietmečiu, ir jaunas žmogus, kuriam šią kalbą tenka atrasti iš naujo.
Prieš pasirinkdamas skulptūrą Augustinas buvo pasukęs į kulinarinio meno studijas. Jo manymu, kulinarija taip pat yra tam tikra meno rūšis. Vis dėlto galiausiai nugalėjo šeimos aplinka.
– Esu iš menininkų šeimos: mama baigė dizainą, tėtis – skulptūrą, sesuo – tekstilę. Kai užaugi meno pasaulyje, jis traukia. Tad pasirinkau skulptūros studijas, – pasakoja Augustinas.
Jam tai pirmas rimtas darbas su medžiu. Prieš tai jis yra dalyvavęs skulptorių simpoziume „Akmens dialogai“, vykstančiame AB „Dolomitas“ karjeruose Petrašiūnuose, Pakruojo rajone. Ten dirbo su dolomitu. Pasvalyje teko pratintis prie visai kitos medžiagos, kitų įrankių ir kitokio mąstymo.
– Kolegos čia – žmonės su patirtimi, iš kurios verta mokytis. Aš pirmą kartą taip rimtai dirbu su medžiu. Tenka priprasti prie kitokių įrankių. Neįprasta ir tai, kad pats objektas – ąžuolo rąstas – pailgas, tad ir kūrinys turi būti išilgintas, – pasakoja jaunasis skulptorius.
Jo sumanymui reikėjo didelio medžio, todėl Augustinas pasirinko storiausią ąžuolo rąstą.
– Atrodė storas, bet kai nuėmiau išorinį medienos sluoksnį, iš jo beveik nieko ir nebeliko, – juokiasi jis.
Tačiau Augustinui šis pleneras – ne vien techninis išbandymas. Jam svarbus ir pats skulptūros meno tęstinumas.
– Mažėja žmonių, kuriems tai rūpi ir įdomu. Tai gana siauras ratas. Pernai, prieš man stojant, Telšiuose net nesusidarė skulptūros grupė. „Grynosios“ skulptūros kūrėjų mažėja. Atsiranda atsakomybė išlaikyti šį meną, – sako A. Milašius.
Kuklus ir neiškalbus Augustinas čia iškelia gerokai platesnį klausimą: tradicija nėra gyva vien todėl, kad turi gražią praeitį. Ji gyva tada, kai atsiranda žmogus, norintis ją nešti toliau.
Šiuolaikinis žmogus ir medžio kalba
Šiandien, ko gero, didžiausias klausimas yra ne tai, ar medžio skulptūra dar turi ką pasakyti. Didesnė problema – ar mes patys dar mokame ją skaityti?
S. Lampickas pripažįsta: žmonių, kurie geba atpažinti tradicinio meno ženklus, mažėja. Ne todėl, kad tie ženklai būtų ištuštėję. Veikiau todėl, kad vis dažniau nutrūksta patirties grandinė, per kurią jie būdavo perduodami.
– Keičiasi kartos. Daug metų dalyvauju Kaziuko mugėje ir matau: jei jaunas žmogus vaikystėje neturėjo senelių kaime, nematė sodybos, rūpintojėlio, kryžiaus, jam tie simboliai neveiks, nes nėra su kuo susitapatinti. Vaikystės vaizdai užsifiksuoja visam gyvenimui. Tai, kas sudėta į galvą, vėliau atsiliepia, – sako skulptorius.
Jis pats augo miškininko šeimoje, todėl santykis su medžiu formavosi dar vaikystėje. Ne kaip su žaliava, kurią galima naudoti kada panorėjus, o kaip su gyvu pasauliu, prie kurio reikia prieiti pagarbiai.
– Tėvas mokė, kad negalima medžio nei iš šio, nei iš to paimti ir nukirsti. Negalima nulaužti gėlės. Jei išėjai į mišką, neturi likti jokio pėdsako, kad ten buvai. Buvau išmokytas net kabantį ant medžių voratinklį apeiti grybaujant. Pagarba tam, ką darai, turi būti, – pasakoja S. Lampickas.
K. Krasauskas apie šiuolaikinį žmogų kalba aštriau. Jo žodžiuose ironija pinasi su nerimu dėl pasaulio, kuriame tikrovę vis dažniau pakeičia ekranas.
– Tai labai skirtingi pasauliai. Žmogus, kuris gyvena tame „aparatėlyje“, pakelia akis nuo ekrano, pamato žalią medį, išsigąsta ir vėl sulenda į tą pasaulį, kurį pažįsta. Dabar žmonės, išlindę iš telefono, dažnai pasijunta nesaugiai, nes pamato tai, ko nepažįsta, – sako menininkas.
A. Teresius mano, kad nereikia stengtis tokio meno paversti lengva pramoga, suprantama kiekvienam iš pirmo žvilgsnio.
– Šiuose darbuose nėra linksminimo, kuris dabar toks populiarus. Žinoma, būtų lengviau, jei darytume Šrekus ar zuikius su morka. Bet kur tai veda? Mes einame vertybiniu keliu. Iš esmės einame UNESCO pripažintos kryždirbystės keliu – kaip tąsa, modernesnė, kitokia, bet tąsa, – sako A. Teresius.
„Šilo geniai“ nėra kryždirbystės kopija ar muziejinis jos pakartojimas. Tai veikiau tos pačios pagarbos medžiui, rankų darbui, ženklui ir bendruomenei tąsa – jau kitame laike, kitomis formomis.
– Pasvalys – miestas, kuriame gajos tradicijos. Manau, tai, ką darome, turi ir išliekamąją vertę, – sako A. Teresius.
„Pasaulis po Pasvalio saule“
Šių metų tema menininkams paliko daug erdvės. Ji neįspraudė į siaurą siužetą, nereikalavo vieno aiškaus simbolio, bet leido kiekvienam savaip perskaityti Pasvalį.
A. Milašiui Pasvalys pirmiausia asocijuojasi su malūnais.
– Mano vaizduotėje tai malūnų kraštas. Aš darau vėjo malūno ašį, dantračius, kurie sukasi tarsi žmogaus gyvenimas. Vieną dieną, kai papučia vėjas, greičiau, kitą, kai vėjo nėra, lėčiau, – pasakoja jaunasis skulptorius.
V. Remeika šių metų temą susiejo ne su vienu vaizdiniu, o su pačiais čia gyvenančiais žmonėmis.
– Medyje bandau iškalti tuos keturis Vlado Braziūno žodžius – „Pasaulis po Pasvalio saule“. Nes mes, čia gyvenantys, ir esame tas pasaulis, – sako V. Remeika.
S. Lampickui Pasvalys visada asocijavosi su sodais ir obuoliais, todėl jo kūrinyje atsiranda mergaitė-saulė ir žydinti obelis.
– Džiaugiuosi, kad tema pakankamai laisva. Kadangi ji apie pasaulį po saule, mano darbe bus mergaitė-saulė, apkabinanti žydinčią obelį. Man Pasvalys visada asocijavosi su obuoliais, su sodais, kurie nuo seno buvo garsūs, – pasakoja skulptorius.
A. Teresiaus Pasvalio pasaulyje atsiranda moteris.
– Buvau atsivežęs kiek kitokią idėją, bet viskas suksis apie saulę. Išdrošiu paprastą moterį pasvalietę su lelijų glėbiu. Labai žemišką, paprastą, basą moterį. Mintyse tokias vadinu Verutėmis. Nežinau kodėl. Pasvalietė Verutė. Giesmė moteriai po Pasvalio saule. Juk visi atsirandame iš moterų – motinų, – sako A. Teresius.
Kai svarbus ne tik kūrinys, bet ir procesas
„Šilo geniai“ kviečia žiūrėti ne tik į galutinį rezultatą. Ne mažiau svarbu pamatyti patį gimimą: kaip menininkas prieina prie rąsto, kaip ieško formos, kaip medis priešinasi, kaip mintis keičiasi kartu su kiekviena nukritusia skiedra.
S. Lampickas prisimena tapytojo Algio Griškevičiaus mintį: „Tiesa yra žiūrovo akyse.“
– Tegul žmogus prasmę ir reikšmę susikuria pats. Žiūrovai kartais sukuria tokių nuostabių paaiškinimų, kad pats nebūtum sugalvojęs. Visi menai yra emocija. Save laikau estetu, todėl man menas turi būti estetiškas, – sako S. Lampickas.
K. Krasauskas norėtų, kad žmonės ateitų ne tik pamatyti jau pastatytų darbų, bet ir stebėti patį kūrybos procesą.
– Jei pleneras vyksta užsienyje, neretai būna taip, kad net nėra kada kalti, nes turi bendrauti su atėjusiais žmonėmis. Pamenu, Italijoje į sutartį net buvo įrašyta, kad negausiu honoraro, jei nebendrausiu su žmonėmis. O čia žmonių mažai, – sako K. Krasauskas.
Ar kalta vieta? Menininkas nemano. Lėvens pakrantė graži, tinkama kūrybai, tačiau vien vietos, pasirodo, neužtenka.
– Vieta labai gera. Bet kažko trūksta. Aš, kaip menininkas, nežinau ko. Galiu surinkti menininkus, sugalvoti idėją, rasti rėmėjų, bet burti žmonių nemoku. Reikia, kad kažkas juos įkvėptų. Gal reikia pastatyti alaus bačkas ir tegul švenčia žiūrėdami, kaip mes kuriame. Nes yra trys dalykai, į kuriuos niekuomet nepabosta žiūrėti: tekantis vanduo, deganti ugnis ir dirbantis žmogus, – juokiasi Kęstutis.
Jo mintyse sukasi ir dar radikalesnė idėja – ugnies veiksmas. Iš atraižų ir skiedrų būtų galima sukurti laikiną konstrukciją, ją uždegti, o iš ugnies tarsi „išlukštenti“ tikruosius kūrinius. Ugnis čia taptų ne tik reginiu, bet ir meniniu veiksmu, savotišku tradicijos atnaujinimo ženklu.
Juolab kad apdegintas medžio paviršius nuo seno naudojamas kaip viena natūralių apsaugos priemonių: ugnis „uždaro“ medžio paviršių, sumažina jo imlumą drėgmei, padeda saugoti nuo puvimo. Tad šiuo atveju liepsna būtų ne vien sunaikinimo, bet ir išsaugojimo simbolis – sudegintų tai, kas laikina, ir kartu sustiprintų tai, kas turi likti.
– Bet tokiai idėjai reikia, kad ne tik menininkai, bet ir ugniagesiai būtų „berazumiai“, – juokiasi K. Krasauskas.
Ši ironija slepia rimtą klausimą: galbūt tradicijai reikia ne atsisakyti savęs, o atrasti naujų būdų būti matomai? Ne pigiai linksminti, ne pataikauti žiūrovui, bet pakviesti jį arčiau – prie medžio, prie darbo, prie gyvo kūrybos veiksmo.
Ar „Šilo geniai“ tebėra įdomūs?
2027 metais Pasvalys taps Lietuvos kultūros sostine. Tai neišvengiamai verčia klausti ne tik kuo miestas prisistatys Lietuvai, bet ir ar pats Pasvalys dar geba pamatyti tai, ką jau turi? „Šilo geniai“ čia galėtų būti vienas stipriausių, neišgalvotų Pasvalio pasakojimų – ne dekoracija šventiniame plakate, o gyva tradicija, jau keturis dešimtmečius keičianti krašto veidą.
Tačiau tam, kad „Šilo geniai“ taptų kultūros sostinės ženklu, neužtenka juos parodyti. Reikia juos iš naujo perskaityti – ne tik kaip medžio skulptūras, bet kaip krašto atmintį, žmonių darbą, bendrystę ir klausimą, ką šiandien dar sugebame atpažinti savame mieste.
Ar „Šilo geniai“ tebėra įdomūs? Jei įdomumą matuosime vien minios dydžiu, greitu įspūdžiu ar telefono ekrane pagautu vaizdu, klausimas liks atviras. Šiuolaikinis žmogus dažnai nori greito efekto, pramogos, kuri pati save paaiškina ir nereikalauja ilgesnio žvilgsnio.
Tačiau „Šilo geniai“ veikia kitaip. Jie nėra greito vartojimo reginys. Tai lėtas, rankų darbo, laiko ir medžiagos menas. Jame svarbus ne tik rezultatas, bet ir procesas: kaip menininkas prieina prie rąsto, kaip abejoja, kaip keičia sumanymą, kaip medis priešinasi arba pasiduoda, kaip skiedra po skiedros iškyla forma.
Augustinas Milašius, Saulius Lampickas, Valius Remeika, Kęstutis Krasauskas ir Adolfas Teresius. Aidos GARASTAITĖS nuotr
K. Krasauskas sako, kad šiandien sunkiausia surasti jauną žmogų, kuris norėtų „tą vargą vargti“. Bet kol atsiranda tokių kaip Augustinas, kuris kalba apie atsakomybę išlaikyti skulptūros meną, – tol tradicija dar turi tęsinį.
Tad atsakymas, regis, yra „taip“ – „Šilo geniai“ tebėra įdomūs. Bet ne kaip nostalgija. Ne kaip dekoracija. Ne kaip gražus praeities ženklas, kurį galima parodyti svečiui ir pamiršti. Jie įdomūs tada, kai matome juose gyvą klausimą apie save: kas mes esame po Pasvalio saule, ką paveldėjome, ką dar mokame perskaityti, ką norime perduoti ir ar turime kantrybės žiūrėti, kaip iš medžio gimsta ne tik skulptūra, bet ir mūsų pačių krašto veidas.
Kol prie Lėvens rinksis žmonės, kuriems gera „nudaužyti nagus“ į ąžuolą, būti pjūklų triukšme, benzino kvape, skiedrose ir bendrystėje, tol „Šilo geniai“ nebus muziejinė praeitis. Jie dar gyvi.
O ar bus įdomūs ir rytoj, priklausys ne tik nuo jų. Priklausys ir nuo mūsų gebėjimo sustoti, pakelti akis nuo ekrano ir pamatyti, kas jau keturis dešimtmečius auga, sensta, nyksta ir vėl gimsta po Pasvalio saule.
Projektą „Gyvybės gija“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. 2026 m. skirta 7 000 eurų.
