Mojavos Lietuvoje turi gilias tradicijas, jos skirtos pagerbti Švenčiausiąją Mergelę Mariją. Vyksta visą gegužės mėnesį, kiekvieną vakarą bažnyčiose, sodybose giedama Švč. Mergelės Marijos litanija ir kitos giesmės. Ši tradicija, įsišaknijusi parapijų bendruomenėse, perduodama iš kartos į kartą.
Mojavos vyksta daugiau nei 30 metų
Nuo seno atokiau nuo bažnyčių gyvenantys tikintieji rinkdavosi savo namuose, artimųjų šeimos rate, prie pačių įsirengtų altorėlių su Marijos paveikslu, papuoštu žolynais, gėlėmis ir žvakėmis. Nebuvo nė vieno kaimo, kuriame nevykdavo gegužinės pamaldos. Nutilus maldoms, niekas neskubėdavo skirstytis į namus – prasidėdavo vakaronės, pasklisdavo dainos ir armonikos garsai. Deja, laikai keičiasi, jauni tėvai vis rečiau ateina į pamaldas, nebeatsiveda savo vaikų. Senoji tradicija, kai mojavos vyksta ne tik bažnyčiose, bet ir žmonių sodybose, pamažu nyksta.
Vis dėlto Tetirvinų kaimas išlieka šios gyvos tradicijos saugotoju, čia gegužinės pamaldos rengiamos nuo 1989 metų. Ko gero, tetirviniečiai buvo vieni pirmųjų, po ilgų okupacinio režimo metų savo krašte vėl atgaivinę mojavas.
Bendrai maldai žmonės buriasi iki šiol, kasmet jų laukia ir pradeda ruoštis iš anksto. Buvusio medicinos punkto patalpose jie įsirengia laikiną, berželiais apkaišytą altorėlį, užtiesia baltą staltiesę, atsineša savo darželiuose priskintų gėlių.
Eugenija Gumbelevičienė, Danutė Špokavičienė, sėdi – Veronika Vasiliauskienė. Aidos GARASTAITĖS nuotr.
Daug metų mojavos vykdavo Tetirvinų kaimo bendruomenės namuose – šimtametėje rąstinėje Žagrakalio sodyboje. Tačiau laikui bėgant jos būklė vis prastėjo, todėl tikintieji nusprendė persikelti į buvusio medicinos punkto patalpas.
Tradiciją saugo vyresnioji karta
Po darbų žmonės renkasi kiekvieną vakarą, išskyrus sekmadienius. Jie gieda Marijos litaniją ir kitas giesmes, drauge meldžiasi. Nemaža dalis senųjų giedotojų jau iškeliavę į amžinybę. Anksčiau į gegužines pamaldas gausiai rinkdavosi ne tik vyresnieji, bet ir jaunimas. Šiandien čia atvyksta keliasdešimt žmonių, daugiausia vietiniai, kasmet beveik tie patys, dauguma vyresnio amžiaus. Jie mojavų tradicijas išsaugojo nuo vaikystės ir prisimena, kaip jas rengdavo jų tėvai bei seneliai.
Tetirvinų mojavų siela – devyniasdešimt penkerių Veronika Vasiliauskienė, gerai žinoma kaip buvusi senųjų kaimo amatų puoselėtoja, audėja, siuvėja ir puiki gaspadinė. Veronika iki šiol gerai prisimena savo vaikystės mojavas, kai joms pasibaigus žmonės skubėdavo vieni pas kitus pasisvečiuoti, padainuoti ir pašokti.
Veronika gimė jau išnykusiame Gipiškių kaime, gausioje septynių vaikų šeimoje. Anuomet kaime stovėjo net 27 sodybos, o mojavos kiekvieną vakarą vykdavo net dviejose vietose. „Pagiedojusi ir pasimeldusi vienoje sodyboje, dar skubėdavau nubėgti ir į kitą“, – prisimena moteris. Šiandien apie kadaise gyvavusį kaimą primena tik laukuose augantis vienišas ąžuolas, Tetirvinuose esanti Gipiškių gatvė ir Veronikos atmintyje išsaugoti prisiminimai.
Ji džiaugiasi, kad mojavų tradicija Tetirvinuose tebėra gyva. Altorėlį Veronika papuošia savo rankomis kruopščiai nupintu vainiku, kasmet iš namų atneša šviesaus atminimo tautodailininko Prano Motiejūno išdrožtą medinį kryžių ir jo pertapytą Marijos paveikslą.
Tetirvinuose gyvenanti Birutė Stapulionienė gegužinių pamaldų tradiciją, kaip ir daugelis čia susirinkusiųjų tetirviniečių, atsinešė dar iš vaikystės.
„Vaikystėje, dabar jau išnykusiame Purvių kaime, esančiame už Manikūnų, Smilgos sodyboje matydavau pilną seklyčią žmonių, susirinkusių į mojavas. Nors buvo sovietmetis, jie nebijojo burtis bendrai maldai. Kartais net ir patys anuomečiai tikėjimo „draudėjai“ ateidavo pasimelsti. Tetirvinuose po ilgos pertraukos žmonės vėl pradėjo rinktis senojoje Žagrakalio sodyboje. Mus ne kartą buvo aplankęs ir vyskupas Jonas Kauneckas“, – pasakojo moteris.
Inos Venslovienės atmintyje iki šiol gyvos vaikystės mojavos Velžių kaime, Puškevičiaus sodyboje. „Mano mamytė buvo labai tikinti – visą gyvenimą giedojo bažnyčioje, todėl visur vesdavosi ir mus, vaikus, mokė giesmių. Nors gegužė pats pavasario darbymetis, mesdavome visus darbus ir kiekvieną vakarą skubėdavome į gegužines pamaldas. Žmonės sugebėdavo tam rasti laiko, nors daug ir sunkiai dirbo. Viską suspėdavo. Džiaugiuosi, kad Tetirvinuose tęsiame šią tradiciją – gera pabūti bendrystėje“, – sakė ji. Ina kartu su vyru Broniumi veda mojavų giesmes, o jiems pritaria visi susirinkusieji.
Mojavos – laukiamiausi gegužės vakarai
Danutė Špokavičienė daug prisideda prie to, kad ši tradicija Tetirvinuose nenutrūktų. Gegužinių pamaldų papročius ji taip pat prisimena iš vaikystės.
„Gyvenome vienkiemyje, pamiškėje, toli nuo Joniškėlio bažnyčios. Mama buvo labai tikinti – gegužės mėnesį namuose visada įsirengdavome altorėlį, o kiekvieną vakarą visa šeima, suklaupusi maldai, skaitydavome Marijos litaniją ir giedodavome. Tais laikais per mojavas žmonės melsdavosi atsiklaupę“, – prisiminė moteris.
Pasak Danutės, per daugelį metų Tetirvinų mojavos tapo laukiama ir svarbia bendruomenės tradicija. „Įrengiant altorių mums vadovauja Veronika – nors jai jau devyniasdešimt penkeri, ji užlipusi ant kėdės parodo, ką reikėtų pataisyti. Iš savo darželių atsinešame gėlių, iš miško – berželių. Tradicinį mirtų vainiką nupina Veronika, visos moterys noriai talkina. Gera susiburti bendrai maldai, užsimiršta rūpesčiai, gražiai visi pabendraujame. Vienam namuose taip pagiedoti būtų sunku. Kadangi arti nėra bažnyčios, dvasingumo užtenka ir mūsų pačių susikurtoje aplinkoje“, – dalijosi Danutė Špokavičienė. Ji nepraleido nė vienų Tetirvinuose vykstančių mojavų. Moteris viliasi, kad ši tradicija kaime išliks ir tęsis.
Eugenija Gumbelevičienė, kilusi iš Vaškų, nuo mažų dienų kartu su tėvais, broliais ir seserimis kas vakarą skubėdavo į gegužines pamaldas Vaškų bažnyčioje. „Mūsų šeima buvo gausi – augome devyni vaikai. Vakarais tėvai niekada neleisdavo eiti miegoti nepasimeldus. Per mojavas Vaškų bažnyčia būdavo beveik pilna žmonių. Seniau žmonės viską suspėdavo, o dabar atrodo, kad nuolat kažkur skubame ir nieko nebespėjame. Kai baigiasi gegužinių pamaldų mėnuo ir tenka išsiskirti, žinai, kad rytoj jau nebesusirinksime, staiga ima kažko trūkti – jau esi įpratęs kasdien ateiti į pamaldas. Bendra malda man suteikia vidinę ramybę“, – sako Eugenija.
Senųjų mojavų apeigų tradicija yra įtraukta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Gegužinės pamaldos jau šimtmečius vienija žmones maldai, kviečia susitelkti ir prisiminti dvasines vertybes.
Ar ši tradicija išliks gyva Tetirvinų kaime – šiandien dar niekas negali atsakyti. Kol bus žmonių, norinčių organizuoti mojavas ir burtis bendrai maldai, tol tetirviniečiai žada puoselėti gegužinių pamaldų gyvąjį paveldą.
Projektą „Gyvybės gija“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. 2026 m. skirta 7 000 eurų.
