Artėjant Vėlinėms, įvairiose šalies vietose duris atveria daugybė šiurpuliukus keliančių pramogų erdvių. Viena tokių – Vytartų dvaras. Kartą per metus Vytartų dvaras tarsi pabunda iš ilgo sąstingio ir trumpam virsta paslaptinga vaiduoklių buveine. Sutemus pro šalį važiuojantys žmonės gali išvysti medžių apsuptyje stūksančių dvaro rūmų languose ir prieigose blyksinčias švieseles ar tarp medžių plevenančias šmėklas.
Moliūgais išpuoštu taku pasiekus dvarą ir pravėrus senąsias jo duris, lankytojus pasitinka pats dvaro vaiduoklis, kviečiantis leistis į šiurpuliukų kupiną ekskursiją po paslaptingus rūmus.
Šiurpą kelia ne tik šmėklos
Vytartų dvaro savininkas Almantas Besakirskas jau šeštus metus kviečia lankytojus leistis į vaiduokliškas ekskursijas po apleistus, kadaise garsiai Chodakauskų giminei priklausiusius rūmus. Ankstesniais metais smalsuoliai galėdavo apžiūrėti tik dalį dvaro patalpų, o dabar jiems atvertos visos rūmų erdvės. Dar stipresniems įspūdžiams sukurti pasitelkta įvairių specialiųjų efektų ir šiurpą keliančių dekoracijų. Paslaptingumo ir savito kolorito dvarui suteikia specialiai šiai erdvei pasvaliečio dailininko Jurės Baliūno tamsoje švytinčiais dažais nutapyti paveikslai.
Tiesą sakant, ypatingų pastangų vaiduokliškai atmosferai sukurti čia nė nereikia – ją savaime kuria autentiška, laiko paženklinta dvaro aplinka. Šalčiu ir drėgmės kvapu persmelktos patalpos, niūrūs, tamsūs koridoriai ir paslaptingi užkaboriai leidžia pasijusti taip, tarsi būtum patekęs į tikrą vaiduoklių pasaulį.
A. Besakirskas neslepia, kad ieškantiems vien įspūdingų dekoracijų verčiau rinktis kitas pramogų vietas. Vytartų dvare lankytojų laukia visai kitokie potyriai – čia šiurpina ne tik vaiduokliai, bet ir senųjų rūmų atmosfera.
„Jau pačios dvaro sienos sukuria ypatingą nuotaiką, kurią dar labiau sustiprina apšvietimas ir sklindantys garsai. Kai įsigijau šį dvarą ir pirmą kartą pamačiau jo vidų, iš karto kilo mintis, kad ši vieta tiesiog idealiai tiktų vaiduokliškoms ekskursijoms rengti, ir tam net nereikėtų didelių papildomų investicijų. Iš pradžių įgyvendinti šią idėją man padėjo draugai, tačiau vėliau jie pasitraukė, tad likome tik mes – aš, žmona ir vaikai“, – pasakoja dvaro šeimininkas.
Paklaustas, kaip gimsta idėjos kiekviename kambaryje įkurdinti vis kitus vaiduoklius ir sukurti jiems savitas istorijas, Almantas šypsosi:
„Pirmiausia su kiekvienu personažu reikia pasikalbėti, jį prakalbinti, kad atrodytų tarsi gyvas. Kasmet sugalvojame ką nors naujo, o mintys apie būsimas ekspozicijas galvoje sukasi ištisus metus. Dabar jau visos dvaro erdvės turi savo vaiduoklius ir istorijas, nors viskas prasidėjo vos nuo dviejų kambarių.“
Dvaro užkaboriuose – praeities pėdsakai
Ekskursijos Vytartų dvare prasideda sutemus, nuo 17 valandos. A. Besakirskas stebisi, kad tarp lankytojų mažiausiai sulaukia pačių pasvaliečių.
„Iš aplinkinių kaimų dar atvažiuoja, bet iš miesto – labai nedaug. Gal jiems „nelygis“?“ – svarsto dvaro šeimininkas.
Daugiausia smalsuolių atvyksta iš Šiaulių, Panevėžio ir Pakruojo. Lankytojai čia gali ne tik pasivaikščioti po vaiduoklių pamėgtus rūmus, bet ir išbandyti paslaptingąsias atsipalaidavimo stakles, sužinoti, kas yra „tručyzna“, ir net savo kailiu patirti jos poveikį.
„Jos paragavęs gali nesunkiai tapti kitų metų ekspozicijos dekoracija“, – su šypsena perspėja Almantas.
Dvare galima išvysti ne vien šiurpą keliančių reginių. A. Besakirskas kviečia apžiūrėti ir Lietuvos radijo šimtmečiui skirtą senovinių radijo imtuvų bei televizorių ekspoziciją. Seniausiam televizoriui – apie 70 metų. Visus eksponatus dvaro šeimininkas surinko pats. Senoviniais daiktais besidomintis vyras juos renka iš žmonių, stengdamasis išsaugoti nuo užmaršties ir sunaikinimo.
„Kartais ir šiukšlyne galima aptikti tikrų vertybių. Neseniai iš ten parsivežiau šimtametę spintą, kuri puikiai tiko dvaro interjerui“, – pasakoja Almantas.
Kai kurių dvaro kambarių Helovinui net nereikėjo daug puošti – jie ir be dekoracijų atrodytų tarsi sukurti siaubo fi lmui. Šeimininkas parodo ir savotišką vietinių „dvasių“ buveinę – patalpą, kurios sienos išmargintos užrašais ir piešiniais. Pasirodo, tai ne vaiduoklių, o kadaise čia besirinkusio aplinkinių kaimų jaunimo palikimas. Kai dvaras dar neturėjo šeimininko, apleistuose rūmuose rinkdavosi įvairios kompanijos. Vieni čia sportuodavo, kiti girtaudavo, o kai kurie atsiduodavo ir gerokai pikantiškesnėms pramogoms.
Ne tik gąsdinti, bet ir išsaugoti
A. Besakirsko planuose – ne tik šiurpą keliančių pramogų organizavimas, bet ir Vytartų dvaro restauravimas. Savo jėgomis jis jau suremontavo pastato stogą, kad pro kiaurymes į vidų nebesiskverbtų lietaus vanduo. Dvaro šeimininkui apmaudu, jog valstybė šį istorinį pastatą nusprendė parduoti tik tuomet, kai jis jau buvo visiškai apleistas ir pradėjęs griūti.
Juk Vytartų dvaras gali sudominti ne tik aštrių pojūčių mėgėjus, bet ir istorijos entuziastus. Vasarą dvaro parke galėtų vykti plenerai ir kitokie renginiai. A. Besakirskas svajoja rūmuose įrengti bent vieną istoriškai autentišką kambarį, kuriame būtų pristatoma dvaro praeitis, eksponuojami istoriniai eksponatai, rengiamos edukacijos. Tačiau tokiems sumanymams įgyvendinti reikia nemažų investicijų. Kol kas dvaro šeimininkui nepavyko gauti europinių fondų paramos restauravimo darbams – nė viena jo teikta paraiška nebuvo sėkminga.
„Šiame dvare per daug istorijos, kad norėčiau jį paversti vien pokylių ir švenčių vieta. Man svarbiausia išsaugoti istorinį paveldą. Iki šių dienų išlikusios visos autentiškos durys, kai kurios jų puoštos ornamentais. Autentiškos ir rūmų sienos bei lubos, yra išlikusių dvaro krosnių koklių fragmentų“, – pasakoja A. Besakirskas.
Vien entuziazmo neužtenka
Visą gyvenimą istorija ir senaisiais pastatais besidomintis A. Besakirskas neslepia, kad prieš septynerius metus įsigijęs Vytartų dvarą sau išsikėlė svarbiausią tikslą – išsaugoti šį pastatą.
„Kol kas dvare vyksta tik naktinės ekskursijos, nes neturime finansinių galimybių savo lėšomis imtis restauravimo darbų. Norai ir galimybės ne visada sutampa. Bet tai geriau negu nieko. Ruošdami Helovino dekoracijas, kartu šiek tiek aptvarkome ir trupančias sienas. Pirmiausia teko išsikuopti tikra landyne virtusias dvaro patalpas, išvalyti visą teritoriją. Išvežėme tonas šiukšlių ne tik iš rūmų, bet ir iš aplinkinio parko. Vietiniai gyventojai šią teritoriją buvo pavertę tikru sąvartynu, ypač tais laikais, kai dar nebuvo atliekų konteinerių. Šiukšlėmis buvo užversta kone viskas, o pakalnėje, upės link, iki šiol likusi viena krūva, kurios dar nespėjau sutvarkyti“, – pasakoja dvaro šeimininkas.
Nemažai pastangų reikalauja ir dvaro aplinkos priežiūra. Kiekvieną vasarą Almantas pats šienauja daugiau kaip hektarą užimančią parko teritoriją, rūpinasi, kad ji vėl neužželtų ir nevirstų brūzgynais.
„Reikia labai daug kantrybės. Būna akimirkų, kai tiesiog nusvyra rankos. Žinoma, jei turėčiau pusę milijono eurų, dvaras akimirksniu pakeistų savo dabartinį veidą“, – atvirauja A. Besakirskas.
Nors dvaro rūpesčių netrūksta, Almantas džiaugiasi galėdamas bent trumpam atverti jo duris lankytojams ir padovanoti jiems neįprastų įspūdžių.
„Per šias ekskursijas nesistengiame žmonių labai išgąsdinti. Svarbiausia, kad čia apsilankę jie bent trumpam išeitų iš savo komforto zonos, pamirštų kasdienius rūpesčius ir pasinertų į visai kitokį pasaulį. Tarsi nusikeltų į kitą laiką. O kartais net ir tie, kurie save laiko bebaimiais, čia patiria nemenką adrenalino dozę“, – šypsosi dvaro šeimininkas.
Šiandien Vytartų dvaras vilioja vaiduokliais ir šiurpą keliančiomis istorijomis. Nors tikroji jo istorija – kur kas įdomesnė už bet kokią Helovino dekoraciją. Ir galbūt didžiausias stebuklas būtų ne rūmuose išvysti tikrą vaiduoklį, o sulaukti dienos, kai šis istorinis pastatas vėl prisikels naujam gyvenimui.
Vytartų dvaro durys aštrių pojūčių mėgėjams bus atvertos nuo spalio 24-osios iki lapkričio 1-osios, 17–21 val., pirmadienį–trečiadienį vaiduokliai nesivaidena.
Projektą „Gyvybės gija“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. 2026 m. skirta 7 000 eurų.
